Gerokai panaršėme po hospitalityclub, couchsurfing, airbnb interneto svetaines. Sekėsi gana sunkiai, beveik niekas neatsiliepdavo į mūsų prašymus priimti nakvynei savo namuose. Galiausiai, prieš pat kelionę, sulaukėme vieno atsakymo. Vaikinukas parašė, kad galės mus priimti kelionės pabaigoje.
Nakvynės vieta buvo ne Roma, o miestelis, kuriame mokėmės – 20 km nuo Romos. Pakalbinusios vietinius gyventojus ir paklaidžiojusios senamiesčio gatvelėmis, radome aikštę prie bažnyčios, kurioje ir buvo reikiamas adresas. Mums atvykus, vaikinukas dar buvo darbe, bet žinutėje nupasakojo, kaip rasti buto raktą.
Kaip įprasta – raktą radome po gėlės vazonu lauke. Senas, medines, primenančias sandėliuką, duris atrakinti pavyko ne iš karto. Įėjusios patekome tiesiai į virtuvę, kurios pirmoje dalyje gaminamas maistas, o antroje, priešais židinį, stovi valgomasis stalas.
Gitarų, dūdelių ir pypkių kolekcijos
Praėjusios pro nišą sienoje, patekome į pagrindinį kambarį ir nuščiuvome... Pirmas dalykas, patraukęs mūsų akis – gitarų kolekcija, tarp kurių guli ir rusiška balalaika. Apsidairiusios pamatėme ir dūdelių kolekciją. Kitoje lentynoje – pypkių kolekcija ir mediniai šachmatai. Supratome, kad šie namai priklauso labai įdomiam žmogui.
Kambarys buvo jaukus, labai senas, apstatytas senoviškais baldais, visose sienose pilnas lentynų su daugybe knygų. Senovės dvelksmas sukėlė daug jausmų dar ir todėl, kad tai nebuvo prabangi senovė: viskas labai paprasta, tam tikra prasme asketiška. Tyrinėjome knygas ir svarstėme: matyt, šis žmogus koks literatas ar literatūros kritikas. Pagal savo vietą (butas buvo bažnyčios kieme), dydį ir formą, jis kažkuo netgi priminė celę.
Labai įdomu įeiti į namus, kurių šeimininko nesi matęs. Vaikščiodamos po butą spėliojome, kokia šeimininko profesija, kuo jis dirba. Bute radome daugybę žodynų, klasikinės ir antikinės literatūros knygų, išleistų gana seniai, serijomis, priremtų indoneziškomis statulėlėmis. Ypač mus nustebino kelios lentynos pilnos italų-rusų, anglų-rusų žodynų, kalbos mokymosi ir gramatikos vadovėlių, netgi rusų literatūros klasikų darbų.
Ten radome Levo Tolstojaus, Fiodoro Dostojevskio kūrinius anglų, rusų kalbomis. Supratome, kad šis žmogus, matyt, mokosi rusų kalbos. Maniau, kad būtų visai linksma su italu pasikalbėti rusiškai. Šalia geros šiuolaikinės muzikinės aparatūros, senovinio juostinio magnetofono, patefono, radome daugybę muzikinių plokštelių. Iš daugybės muzikos instrumentų bei plokštelių sprendėme, kad jis greičiausiai ir muzika rimtai užsiima. Darbo stalas stovėjo virš lango pro kurį matosi tolimieji toliai. Kadangi Italija kalvotas kraštas, pro langą vaizdas mums matėsi toks, tarsi būtume ketvirtame aukšte.
Darbo stalas nedidukas, bet labai jaukus. Norėčiau prie tokio dirbti. Atrodo, kad jis įkvepia rašyti.
Skrynia, pilna žemėlapių
Akį patraukė didžiulis pasaulio žemėlapis kabantis prie lango virš darbo stalo. Nustebome jame pamačiusios markeriu pažymėtą kelią. Ko gero, šis žmogus arba ketina tuo keliu keliaudamas apkeliauti pasaulį, arba jau yra tai padaręs. Beje, žiūrint į pasaulio žemėlapį, pažymėtąjį kelią, supranti, kad didžiąją dalį kelio tenka keliauti pro rusiškai kalbantį regioną. Iš turimų knygų jaučiamas akivaizdus siekis pramokti rusų kalbos tapo suprantamesnis.
Taip pat negalėjome nepastebėti didelės senovinės skrynios pilnos žemėlapių. Virtuvėje, ant spintelės pastebėtas kelioninis dujų balionėlis su „primusu“, naudojamas vandeniui virti, nebekėlė abejonių, kad šis žmogus daug keliauja.
Nebenorėjome grįžti į Romą – nutarėme laukti namų šeimininko ir nekantravome su juo susipažinti. Pasirodė, kad tai bus daug įdomiau, negu apžiūrinėti Romą, kuri niekur nepabėgs. Turėjome keletą valandų, todėl laukdamos pasivaikščiojome po miestelį, jaukų senamiestį siauromis vingiuotomis gatvelėmis, suvalgėme nuostabaus skonio picą, nupirkome daržovių vakarienei. Stebėjome miestelio gyventojus, vedančius vaikus iš mokyklos, o paskui tiesiog bažnyčios bei mūsų nakvynės namų kieme laukėme grįžtančio vaikinuko, pas kurį nakvosime. Tyrinėjome žemėlapius ir gluminome tame pačiame kieme gyvenančią ir savo gėles laistančią senutę kaimynę.
Šeimininkas: „Tai ne mano namai“
Netrukus pasirodė ir mūsų vaikinukas. Vienas pirmųjų klausimų, kurį uždavėme po pirmųjų pasidalinimų, - kuo gi jis užsiima? „Romoje parduodu bilietus į teatrą, - paprastai atsakė vaikinukas. - Mes persirengiame įvairiais spektaklių personažais, kaip pavyzdžiui Kazanova, ir kviečiame žmones į teatrą. Kitu laiku, mokau žmones žaisti stalo tenisą. Tame ir matau savo ateitį, bet kol kas turiu nedaug mokinių, todėl tenka dirbti ir kitus darbus. Taip pat šio miestelio lėlių teatre padedu gaminti domino kaukes.“
Mes klausėme apstulbusios ir nusivylusios. Išgaravo visa romantika. Namų ir jų šeimininko „neatitikimas“ buvo akivaizdus. „Oho, - pasakiau aš. - O vaikščiojome po tavo namus ir spėliojome, ką galėtum dirbti turėdamas tiek daug knygų. Manėme, kad tavo darbas susijęs su literatūra.“ Į mano klausimą, jis skubiai atsakė: „Tai ne mano namai. Aš juos nuomoju“. Mes dar labiau suglumome. Kaip galima tokius įspūdingus namus, pilnus šeimininko dvasios ir smulkių detalių kažkam nuomoti? O kurgi tuomet tikrasis šeimininkas? Kas visgi jisai yra?
„Šie namai priklauso Giorgio Bettinelli, žymiam Italijoje žmogui, žurnalistui, rašytojui, dainų autoriui, kuris su „Vespa“ (motoroleris) apkeliavo pasaulį,“ - tęsė jis.
„O kur jis dabar? Kodėl tu čia gyveni?“ – nerimome mes.
„2008 metais jis mirė sustojus širdžiai. Man pasakojo, kad jo širdis visada buvo silpna, o juk jis gyveno bohemišką gyvenimą, daug keliavo įvairiu oru ir vargino savo organizmą. Tuo metu, kai jis mirė, jam buvo 53 metai.“
Literato buveinėje – stalo teniso mokytojas
Toliau jis papasakojo istoriją apie tai, kaip anksčiau šį butą nuomojo jo pažįstamas, dirbantis televizijoje. Tuo metu televizija statė filmą apie Giorgio Bettinelli gyvenimą, minėtas žmogus susipažino su rašytojo žmona kine, gyvenančia Kinijoje, kuri ir pasiūlė jam buto raktus, nes tuo metu jam dažnai teko būti Romoje tvarkant įvairius dokumentus, susijusius su Georgio Bettinelli ir filmu. Netrukus televizija atleido vaikinuką iš darbo. Jis dar kurį laiką gyveno bute, dirbdamas hostelyje. Kol vieną dieną nusprendė išvažiuoti gyventi į Šveicariją pas savo merginą.
Tuo metu tame pačiame hostelyje gyveno mūsų naujasis pažįstamas – anas jam pasiūlė gyventi rašytojo bute. Taip stalo teniso mokytojas pradėjo gyventi literato buveinėje nuo šių metų žiemos.
Mes klausėme šios istorijos išsižiojusios. Jau pradžioje, vaikščiodamos po namus matėme Giorgio vizitinę kortelę (joje nebuvo profesijos, tik vardas) prikaltą prie židinio atbrailos, matėme seną koncerto afišą su jo vardu, netgi šio mėnesio sąskaitą, atėjusią jo vardu... Tada stebėjomės, kad vaikino, kurio laukiame, vardas kitoks, nei šis, svarstėme, koks šių žmonių ryšys.
Tą dieną ir kitą, kai jau keliavome į oro uostą ir laukėme lėktuvo, viduje dar gyveno žurnalisto namuose kilę jausmai. Keistai gyvenime būna: žmogus gyvena įdomų gyvenimą, o paskui ima ir miršta. Staiga! Kita vertus, nieko čia keisto. Visi kada nors mirsime, nepriklausomai nuo to, kokį gyvenimą gyvenome.
Įspūdingiausia man šioje istorijoje yra tai, kad tame bute tikrojo šeimininko dvasia tebegyvena. Neturiu galvoje vaiduoklio. Turiu mintyje tą patirtį apie tai, kas ir koks buvo žmogus. Ne kiekvienuose namuose gali tai pajausti. Taip pat jaučiuosi gavusi ypatingą dovaną – netikėtą galimybę juose apsilankyti ir tokiu būdu susitikti su žymiu Italijos žmogumi.
Iš tiesų tam tikra prasme, jaučiuosi susitikusi ir susipažinusi su viena iš daugelio Giorgio Bettinelli dalimi. Juk net jei susitinkame su žmogumi akis į akį, susipažįstame tik su tam tikra jo dalimi, ne su juo visu (jo viso pažinti ir neįmanoma). Tik dažniausiai būna atvirkščiai – žmogų sutinkame, bet ne visada apsilankome jo namuose. O šįkart mes apsilankėme jo namuose, bet su juo pasikalbėti taip ir neturėjome progos.
Svečių nebepriims
Taip pat jaučiu nerimą dėl to buto ir daugybės smulkių ypatingų daiktų jame. Juk čia apsilanko daugybė žmonių iš viso pasaulio, keliaujančių į Romą ir nakvojančių pas dabartinį šių namų šeimininką.
Džiaugiausi girdėdama, kad greitu metu jis sustabdys svečių priiminėjimą, nes labai nuo jų pavargo. Kai mes pas jį lankėmės, tai buvo šešiolikta diena iš eilės, kai jis priiminėja svečius, dar nė vienos nakties pastarąsias dvi savaites jis nemiegojo namuose vienas. Maža to, nors namuose, be jo paties, dar patogiai galėtų nakvoti 3 žmonės, kartais jis susipainioja ir patvirtina nakvynę kelioms kompanijoms.
Pavyzdžiui, tą naktį, kai mes nakvojome, kiek vėliau vakare atvažiavo dar keturios studentės iš Kanados, pagal „Erasmus“ programą studijuojančios Prancūzijoje, ir dabar keliaujančios po Europą. Taigi jis joms užleido savo didelę dvigulę lovą, o pats miegojo ant vienviečio čiužinio.
Nenuostabu, kad jis jautėsi jau gerokai pavargęs ir ketino stabdyti šią „paslaugą“. Tuo tarpu mums tapo aiškiau, kodėl dauguma italų net neatsiliepdavo į užklausimus apie galimybę nakvoti jų namuose, - turistų srautai tokie dideli, kad jeigu jie atsakinėtų visus laiškus, per dieną daugiau nieko kito ir neveiktų.
Taigi pasirodo, susitikimo patyrimą galima išgyventi ir nesusitikus, ta įprastine, tradicine prasme.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
