Vairuotojas pyksta, purkštauja, sako:
- Pfff, kur tie Žvirblionys?
Vaikinas:
- Nu, čia, už penkių kilometrų.
- Nu, negaliu aš tau išmušti iki Žvirblionių, nes tai tarpinė stotelė tarp Prapuolenių ir Videniškių, - tarkim, pavadinimai buvo tokie; vietovardžiai man kaip vėjas į ausį.
Berniokas nusimena ir klausia:
- O tai kiek kainuos iki tolimesnės, Videniškių, stotelės?
Vairuotojas sako:
- Du penkiasdešimt.
Berniokas:
- Ai, tai tiek to tada, - ir lipa lauk.
Aš pasiutau rėkt vairuotojui:
- Aš užmesiu, Jėzau Kristau.
Kita moteris irgi sukruto šūkaliot.
Niekas iš negausių keleivių nenorėjo, kad vaikį paleistų atgal į naktį ir žvarbą (prieš tai Pakruojyje rodė vos tris laipsnius šilumos).
Vairuotojas kažkaip susigėdo:
- Nu, gerai jau gerai, mušiu arčiau, iki Prapuolenių.
- Kiek kainuos?
- Litas penkiasdešimt.
- A, tai gerai.
Tas vaikis pusę minutės krapštė baltus centus ir galiausiai įlipo į autobusą. Tada jo rankose pamačiau tai, ką jis ligtol laikė nuleidęs - didžiulę puokštę gėlių, apsuktą popieriumi, kad nesušaltų; nors vaikio rankos buvo be pirštinių.
Jis įlipo, kiek pavažiavo, vairuotojas tarstelėjo:
- Tai sakyk, kur jau reikės. Kur stot, kur tau reik.
- Stokit čia, o reik... jau šiek tiek atgal, - pasakė kukliai ir išlipo kažkur vidury Niekur.
Turbūt - į pasimatymą su mergina, kilusia iš Niekur.
Nežinau, kodėl, mane sukrėtė faktas, kad tas berniokas būtų kulniavęs tamsoje ir vėjyje penkis kilometrus šalikele dėl to, kad trūko LITO.
Nežinau, kodėl, šitas dalykas mane sukrėtė gal net labiau nei susidūrimas su kaimo mokyklos, kurioje pradėjau savanoriauti ir su kuria projektą tęsiu visus mokslo metus, kasdienybe.
O gal tai tiesiog buvo paskutinis lašas.
Kai sužinai, kad kažkur niekas nesiskundžia, jog vaikai neturi namuose karšto vandens - nes kai kurie iš jų neturi ir GRINDŲ.
Kai mokytojai nebepurkštauja, kad vaikas nedaro namų darbų - nes nuvažiavę pas jo tėvus pamato, kad vaikas neturi ne tik kur daryti namų darbus, bet ir kur miegoti.
Kai dviejų „spec. poreikių“ žmonių šeimoje gimsta šeši „spec. poreikių“ vaikai ir tik viena sveika mergaitė.
Kai mokytojai niekaip nesupranta, kaip vienas berniukas į pamokas gali visad ateiti švarus ir tvarkingai apsirengęs, nes jis gyvena utėlėtoje lindynėje.
Kai mokyklai psichologas duodamas tik tuomet, kai joje - daugiau nei 600 vaikų. Argi svarbu, kad mokykloje, turinčioje vos 180 mokinių, bręsta vaikas, kuris motinos per veidą buvo mušamas lenciūgu.
Neturiu aš ką pasakyti dabar, grįžusi po dviejų dienų tenai. Tik tiek, kad šiandien į pabaigą galiausiai prašnekinau vaikus.
Bet jei kokia išplerusi Seimo narė vėl kudakuos apie „netinkamų“ spektaklių draudimus ir jei koks latentinis narcizas skėryčiosis per posėdį, rėkdamas, kad pasaulio pabaigą čia tuoj sukels gėjai, aš jiems abiems papasakosiu, kuo iš tiesų verta rūpintis.
Žmonėmis, iš kurių galėtų išaugti nauji zemkauskai ir marijonai, naujos daujotytės ir dauguvietytės, arba nauji breivikai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
