Sena tiesa – tėvynę geriausia mylėti iš tolo. Žinokit, iš tolo Gedimino kalnas, Baltijos jūra ir visa kita – daug daug gražesni. O kai čia atvažiuoji (o aš atvažiuoju maždaug kartą per dvejus metus), supranti, kad nieko čia gero nei buvo, nei atsirado. Todėl skaitydama apie įvairiausių valdžių strategijas, kaip sustabdyti migraciją, noriu juoktis (ypač tos naujosios valdžios, kuri net emigruoti nesugebėtų).
Nesustabdysit niekaip. Bet kuris laisviau ar protingiau mąstantis žmogus iš čia lėks, vos tik pasitaikys proga. Štai jums 5 priežastys, kodėl Lietuva tuštėjo ir tuštės, po to, kai rusai nurinko spygliuotas vielas nuo pasienio.
Čia gyvena mužikai. Valstiečių tauta nėra ir negali būti tauta. Valstietis yra tas, kuris myli žemę kaip tokią, ir nieko jam daugiau nereikia. Ir ta hiperbolizuota lietuvių žemės meilė neleidžia jam kilti, ieškoti, domėtis, plėsti akiratį, galėtų – jis užsikastų savo žeminėje ir ten atnašautų visokiems patrimpams-perkūnams-ekogyvenimobūdui. Ir nesvarbu, kur lietuvis būtų – kaime ar mieste, mužiko iš jo neišmuši. Po plonu apsimestinės kultūros sluoksniu vis tiek matysis mėšlinų batų kulnas.
Čia žmonės nesišypso. Nesvarbu kur būtum – operos ir baleto teatre ar turguje, visur tave pasitiks niūrios fizionomijos. Pasisveikinti, nusišypsoti lietuviui reikia baisių pastangų, galima pagalvoti, kad jų veidai kažkokie kitokie. Jeigu gatvėje kažkas šypsosi ar pradeda garsiai juoktis, visi atsisuka ir žiūri. O dar pasižiūrėkite į Lietuvos politikus – taip, jie juokingi, bet jie nesijuokia. O jeigu juokiasi – tai paprastai isteriškai ir nenatūraliai.
Čia žmonės geria. Kultūringas svaiginimasis – tai irgi civilizacijos rezultatas. Tuo tarpu čia žmonės laka – nuo moksleivių iki apsimetančių inteligentais. O dar pažiūrėkit į lietuvių menininkus – amžinai girti. Bet jeigu Vakaruose žmonės to gėdijasi, slepia, gydosi, tai lietuviai – didžiuojasi.
Čia rusai įskiepijo principą: „ja načalnik – ty durak“ (aš viršininkas, tu – kvailys). Ir jis prigijo tiesiog nuostabiai. Pasižiūrėkite, kaip lietuviai lankstosi prieš kiekvieną viršininką, pasižiūrėkite, kaip kiekvienas viršininkėlis lankstosi prieš savo bosą. Pasižiūrėkit, kaip propaguojama bet kokiam laisvam žmogui nesuvokiama „boso diena“. Kiekvienas žymesnis veikėjas čia tuoj pat aptenka palaižūnų armija, nesvarbu, politikas jis ar savamokslis žurnalistas. Kritiškai mąstantys žmonės Lietuvoje – tiesiog nepageidaujami, privalai prilipti prie kokio nors klano arba būsi išstumtas į užribį.
Čia negerbiamos moterys. Pagarba – tai ne durų atidarymas ar palto palaikymas. Pagarba – tai ne kai ranką ima bučiuoti koks nors galantiškas puskvaišis, čmokteldamas lūpomis (pagal normalių valstybių etiketą tai tiesiog košmaras). Pagarba – tai ne tada, kai tave preziumuoja silpna dėl to, kad tu tiesiog turi ir privalai būti silpna, nes tu esi silpna ir kitaip būti negali. Pagarba - tai pirmiausia tada, kai tavęs nežemina dėl to, kad tu esi moteris. Bet lietuvių vyrai to nesupras. Jie neš draugės rankinę, atrodys kaip idiotai, bet galvos, kad taip parodo pagarbą.
Tokia yra liūdna Lietuvos tiesa. Kaip sakiau, iš toli jos nesimato, toli ji net pasimiršta. Tad iš toli Lietuva graži. Net ir mums, žinantiems, kad tas jos grožis labai apgaulingas. Bet tik sugrįžk čia – ir vėl norėsis išlėkti ilgam ilgam.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
