Šimtai, tūkstančiai visame pasaulyje randamų „ateivių pėdsakų“ mums nesukelia net menkos mintelės, kad galbūt mūsų Žemėje egzistavo kelios, ar net keliasdešimt „vietinių“ civilizacijų, kurių pėdsakus laikas trynė negailestingai ir atkakliai.
Ne, mums daug geriau manyti, kad mus nuolat stebėjo, valdė, o gal ir dabar tai daro kažkokios mistinės, super galingos ir be galo protingos būtybės „iš aukščiau“, ateiviai iš tolimųjų planetų.
Taigi kyla pagrįstas klausimas – ar ateiviai egzistuoja? Ar mes su jais susitiksime, ar jau buvome susitikę? Kada ir kaip tai įvyko, ar tik dar įvyks? Logika įkyriai kužda, kad tikimybė, jog Visatoje egzistuoja protinga gyvybė, ar apskritai gyvybė be galo didelė. Vien plika akimi mes galime stebėti kelis tūkstančius žvaigždžių, o jei tiksliau - apie 9100. Žinoma, šios žvaigždės stebimos abiejuose mūsų planetos pusrutuliuose, todėl žmogus gali stebėti maždaug tik pusę jų, o realiai apie 2 - 3 tūkstančius. Maža? Gerai, keliaujame toliau.
Būrelis smalsių astronomų pabandė suskaičiuoti, kiek žvaigždžių yra mūsų žinomoje visatoje. „Atkirpo“ nedidelį dangaus plotelį, kuriame „tilpo“ apie 10 000 galaktikų ir įvairiais būdais, pagal galaktikų ryškius bei kitus apibrėžtus matavimo vienetus, suskaičiavo, švelniai pasakius, apytikslį žvaigždžių kiekį. Baigus tirti, šis kiekis buvo padaugintas iš gabalėlių kiekio, reikalingo padengti visą dangaus skliautą ir gavo skaičių, kuris nedaro jokio įspūdžio, nes... sveiku protu sunkiai suvokiamas: 70 sikstilijonų. Jei šį skaičių parašyti su nuliukais, tai gautųsi taip: 70 000 000 000 000 000 000 000. Primiršusiems matematiką, primenu: milijonas turi 6 nuliukus, o milijardas – 9. Čia gi gaunasi septyniasdešimt tūkstančių x milijardas xmilijardas.
Ne visos žvaigždės pasipuošusios planetomis, tačiau egzistuojant tokiam neįsivaizduojamam žvaigždžių kiekiui, tai tik nereikšmingas tikimybės, kad egzistuoja gyvybė, sumažėjimas. 1960 metais astronomas – fizikas Frankas Drake'as sukūrė, taip vadinamą Dreiko formulę, kurios pagalba buvo bandoma apskaičiuoti nežemiškų civilizacijų, su kuriomis galėtume užmegzti kontaktą, skaičių mūsų galaktikoje.
Lygtis atrodo taip: N = R × fp × ne × fl × fi × fc × LN yra civilizacijų, su kuriomis kontaktas galėtų būti įmanomas (mūsų galaktikoje), R - vidutinis žvaigždžių skaičius, kuris susiformuoja mūsų galaktikoje per metus, fp – santykinė žvaigždžių, turinčių planetas, dalis (pav., jei jų yra pusė, tai šis skaičius lygus 0,5), ne – vidutinis gyvybę galinčių turėti planetų skaičius vienai žvaigždei, turinčiai planetų, fl - dalis planetų, kuriose iš tikrųjų išsivysto gyvybė, fi – dalis planetų, kuriose išsivysto protinga gyvybė, fc - dalis civilizacijų, kurios turi technologijas, išleidžiančias aptinkamus savo egzistencijos ženklus į kosmosą, L - laikas, kaip ilgai tokios civilizacijos vidutiniškai leistų aptinkamus signalus į kosmosą.
Ilgai nekankindamas pasakysiu, kad 4 paskutiniai lygties nariai yra visiškai nežinomi, todėl šios lygties sprendimas gali būti „optimistinis“ ir „pesimistinis“. Kai kurių žymių pasaulio mokslininkų sprendimais (pagal šią lygtį), mūsų galaktikoje gali egzistuoti nuo milijono (labai optimistinis sprendimas) iki mažiau nei 1 civilizacijos.
Žodžiu, lygtis kaip ir bereikšmė (šiuo metu), nes įmanoma paklaida, nežinant kelių ar nors vieno lygties nario, be galo didelė. Kaip ten bebūtų, faktas tas, kas mus supa, taip vadinamoji, „didžioji tyla“. Kiek ir kur bebūtų išsivysčiusių civilizacijų, jos, galų gale, jei ir nesugeba atsiplėšti nuo savos planetos paviršiaus, kokį nors signalą pasiųsti gal vis dėlto sugebėtų? Deja, tačiau mes, žmonės, nieko mums suprantamo dar neišgirdome.
Kodėl mes negauname jokių signalų? Trumpam iš kosmoso nusileiskime ant Žemės: o ar mes gerai suprantame paukščių kalbą? Ar gamtoje gyvenančio Amerikos indėno užkurto laužo dūmai mums ką nors sako? Mes nepažįstame net savo pasaulio gyventojų ir jų siunčiamų signalų, o trokštame iššifruoti Visatoje sklaidantį begalinį kiekį mums nesuvokiamos informacijos.
Lengva būtų, jei visos, ar nors kelios civilizacijos vystytųsi tuo pačiu laiku ir tokiu pačiu greičiu, kaip ir žmonija. O mes, žmonės (mums žinomos civilizacijos) esame vos ne naujagimiai. Net ir milijonas metų – tai tik mažas lašelis begaliniame laiko vandenyne.
O jei kalbėtume apie elektromagnetines (konkrečiai – radijo) bangas, mes jas suvokiame vos antrą šimtmetį. Kokia tikimybė, kad, būtent šį, ar praeitą šimtmetį, kokia nors civilizacija išsivystė lygiai tiek, kiek mes, ir pradėjo siųsti mums suvokiamus radijo signalus? Tikimybė yra, galbūt ir nemaža, tačiau tuos signalus mes gausime, na, po tūkstančio ar keliolikos tūkstančių metų, priklausomai nuo to, kur šios būtybės egzistavo. O atstumai kosmose tikrai kosminiai!
Gerai. Sakykime, kad įvyko toks sutapimas ir planetoje, nutolusioje nuo mūsų 20 000 šviesmečių, lygiai prieš 20 tūkstančių metų vietinių aborigenų technologijos buvo analogiškos mūsų dabarties technologijoms ir jie spėjo pasiųsti nemažai radijo signalų. Tie radijo signalai turėjo būti pasiųsti labai tiksliai, ne prieš 20 150 metų (nes prieš 150 metų mes jų dar nesuprasdavome) ir ne prieš, pavyzdžiui, 19 700 metų, nes nemaža tikimybė, kad po 300 metų mes jau tebebūsime ta civilizacija, kuri esame šiandieną.
Galbūt mūsų nebebus, o gal mes būsime taip ištobulinę technologijas, kad sau lygaus kontakto ieškosime visai kitais būdais, jei to kontakto ieškosime išvis. Be to, mes puikiai suvoksime, kad prieš 20 000 metų signalus siuntusi civilizacija jau nebeegzistuoja, arba per tuos 20 tūkstančių metelių „nuvažiavo“ į priekį taip toli, kad jie su mumis, primityvais, bendrauti nebenorės.
Bet kokiu atveju, šiandieną gauti mums aiškius ir suvokiamus radijo signalus – tikimybė be galo maža, o ir įvykus stebuklui ir gavus, bei iššifravus kokius nors „civilizuotus“ signalus, mes sužinosime tik apie civilizacijos – vaiduoklio egzistavimą. Deja, toks stebuklas kol kas neįvyko ir, matyt, artimiausiu metu neįvyks.
Taip pat didelė tikimybė, kad vystantis bet kuriai civilizacijai ir suvokus savo egzistavimo principus, kiekviena protingesnė civilizacija suvoks, kad aklai siuntinėti signalus gali būti be galo pavojinga. Juk akivaizdu, kad mes, žmonės, būdami vienodos sandaros ir veikiami tų pačių gamtos dėsnių, niekaip tarpusavyje negalime susitarti, nuolat kariaujame, naikiname vienas kitą ir mus supančius kitus gyvus padarus. Ką jau kalbėti apie mums visapusiškai svetimus organizmus iš kitų pasaulių! Mums nerūpi gilesnis kontakto užmezgimas, pavyzdžiui, su skruzdėlėmis, lygiai taip pat kitoms civilizacijoms mes galime atrodyti primityviais vabzdžiais.
Per 13 ar 15 milijardų mums suvokiamos Visatos egzistavimo metų (kai kuriais duomenimis – net 20 milijardų), labai labai smarkiai „išsivysčiusiais“ (ir tai tik mūsų supratimu) mes esame tik gerą pusšimtį, na, kad būtų lengviau skaičius dėlioti – 100 metelių. Koks tai laiko tarpsnis, lyginant su Visatos amžiumi? Kad būtų lengviau suvokti, supaprastinkime skaičius. Sakykime, kad 100 mūsų civilizacijos sąmoningų metų (kai sugebame siųsti ir priiminėti radijo signalus) tėra viena sekundė. Tokiu atveju Visatos amžius (imu 10 milijardų, nes, keli milijardai daugiau ar mažiau iš esmė nieko nekeičia) bus 27777 valandos, 1157 dienų arba 3,18 metų. Viena sekundė ir 3,18 metų!
Kokia tikimybė, kad mes, kartu su kokia nors kita mūsų lygio civilizacija, „supypsėsime“ (pasiųsime ar gausime mums abiems suvokiamus signalus) tą pačią sekundę? Turiu galvoje, atsižvelgiant į 3,18 metus trunkančią „supypsėjimo“ galimybę? O jei Visatos amžius 20 milijardų metų? Tikimybė „susipypsėti“ kartu mažėja dvigubai. Jau nekalbant, kad dėl didelių tarpplanetinių atstumų, mūsų pypsėjimą kas nors užfiksuos, kai iš mūsų nebebus likę nei kaulelio, nei dulkelės.
Kitas klausimas. Kaip mes elgsimės su kitomis civilizacijomis, jei, sakykime, išsivystysime iki neregėtų aukštumų, laisvai keliausime kosmosu ir, galbūt netgi kelionių atstumus apibūdinsime ne šviesmečiais, o mums bus žinomos kitokios erdvių įveikimo technikos? Ogi neatsitiks nieko ypatingo. Elgsimės taip pat, kaip ir dabar elgiamės su mus supančiu gyvuoju pasauliu, o iš esmės, kitomis, ne mūsų lygio civilizacijomis. Ir, kuo „žemesnė“ gyvybės forma, kuo „primityvesnė“ būtybė, tuo mažiau dėmesio mes į ją kreipiame. Ramia širdimi galime sunaikinti „ne vietoje“ atsiradusį skruzdėlyną, nors žudyti kačiuką mums jau gaila. Nes, jis savo sandara, elgsena, daug mums artimesnis, už vapsvą ar varlę.
Mes vertiname tik panašius į save. Ir tai – ne visada. Taip pat mes tuos savo planetos draugus auginame. Auginame tam, kad... suvalgytume. Tokie mes, žmonės. Gal būt, mūsų sutikta svetima civilizacija, bus sliekų, ar kačiukų lygio. O gal bus daug labiau už mus išsivysčiusi – tada ir mes pasijusime gražiai nušerto paršelio vietoje...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
