Praėjus 45 minutėms per radiją išgirdome, kad traukinyje gedimas ir laukiama pagalbos. Tuo tarpu prie Amalių
pervažos Petrašiūnuose laukė virtinės automobilių. Buvo pats piko metas. Iš pradžių buvo
bandoma pataisyti traukinį bei pabandyta laikinai atidaryti pervažą. Tačiau pervaža vėl buvo uždaryta, mus pralenkė greitasis dviaukštis traukinys, kuris turėjo jau būti išvykęs iš Kauno
17 val. 54 min. 18 val. 43 min. pralenkė ir kitas traukinys - visą tą laiką bandoma buvo užvesti traukinį.
Po 10 minučių pasijuto truktelėjimas - atvykome į Amalių stotį. Praėjus 10 minučių pasijuto
dunktelėjimas, mes, keleiviai supratome, kad atvyko pagalba. Bilietų kontrolierius
šypsodamasis atsiprašė ir pasakė, kad mus stumia lokomotyvas. Nuo Palemono stotelės
galėjome tęsti kelionę. Traukinys vėluodamas 70 minučių važiavo
į Vilnių stodamas pagal grafiką kiekvienoje stotelėje. Jis surinko
sužvarbusius ir pamėlusius keleivius, laimei, veikė šildymas.
Keista ir gaila, kad traukinyje nėra
kavos aparato - žiemos metu apie tai turėtų būti pagalvota. Juk žinome, kad genda technika nuo šalčio ir kitokių gamtos kataklizmų.
Kelionės metu mus pralenkė daugybė keleivinių ir prekinių traukinių.
Dėkoju mašinistui, konduktoriui ir Amalių pervažos iešmininkui, taip pat kantriems
vairuotojams šalia Palemono ir Pravieniškių pervažų. Jie nusileidus užtvarams ar degant raudonam signalui net nebandė
važiuot per pervažas, įvertindami oro sąlygas.
Dėkoju ir „Lietuvos geležinkelių“ personalui, jie buvo malonūs ir visada paslaugūs. Darbuotojai, kurie sušalę įlipo pakeliui vis tiek šypsojosi. Dėkui visiems, saugiai Vilnių pasiekėme 20 val. 25 min., nors turėjome būti 18val. 15 min.