Šiemet jau buvo pranešta apie kelis nuskendusius žvejus, bet iš to niekas nepasimoko. O gal šiems ekstremalams vis vien, kad jų vaikai, žmonos, mamos, tėvai ir kiti artimieji liks vieni?
Nesinori pamokslauti, bet aš žiūriu iš „blaiviosios“ pusės. Kam rizikuoti? Ar tie keli sprindiniai ešeriukai, ar kaulėtos kuojos vertos žmogaus gyvybės?
Aišku, jei dabar bent vienas iš jūsų būtumėte šalia, tai išpūtę krūtinę gintumėte tuos žvejus (tuo pačiu - ir save), kad tai gali suprasti tik tikri žvejai ir kad man to nesuprast. Bet STOP! Ne jūs esate pasaulio bambos, kuriuos nuolatos apsisnargliavusius reikia nukėlinėti nuo ledo.
Štai Mingės kaime, ant Minijos upės, ledo storis vos 6 cm, o ten jau sėdi tautos didvyriai, žieminės žūklės ekspertai. Pakanka vos dviem žingsniais nukrypti į šoną ir tie ekstremalai maudytųsi vandenyje, kaip ką tik iš kiaušinių išsiritę žąsiukai. Ir kam to reikia? Negi sunku luktelėti dar savaitėlę, kol ledas taps tvirtesnis?
Galite ant manęs pykti, keikti ir kitaip burnoti, bet aš visgi manau, kad geriau pasėdėti dar savaitėlę namuose su šeima, nei rizikuoti savo sveikata ir gyvybe. Pakentėkite, mielieji, nes, bijau, kad po to teks rašyti straipsnį apie jus - skenduolius...