Pirma: teisė į kūną ir ekonominę veiklą. Nebūkime naivūs, parduodamos meilės nesugebėjo uždrausti niekas: kad ir kuo grasino, kad ir kaip baudė, kad ir kaip smerkė. Yra rinka, yra ir klientas. Nėra laisvos rinkos – susikurs juodoji. Klasika! Taigi, jeigu negalima meilės nusipirkti, jos pirkimas tampa kriminalinio verslo reikalu. Kai kas sako – ir gerai, kad taip. Na, kur matyta – įteisinti perkamą meilę? Ką, reiškia, taip sakant, mano vaikas galės nuspręsti būti perkamos meilės darbininku, specialistu, ekspertu, konsultantu? Tai bus normali profesija?! Ką jūs sau galvojate, tai – žmogaus žeminimas!
O mes taip negalvojame. Mes galvojame, kad tai – normali profesija. Žeminanti? O ji labiau žemina, nei, pavyzdžiui, tualetų valymas ar juodosios buhalterijos tvarkymas? Juolab kad žeminimas - tai yra kiekvieno mūsų asmeninis vertinimas. Be to, priminsiu vienos „trečio puslapio“ mergaitės skaitytą pasakymą: „Aš pornoversle patyriu daug daugiau pagarbos nei gatvėje, kur man nuolat tenka kentėti šlykštų priekabiavimą“.
Sakote, kūną pardavinėti – žema. O pardavinėti smegenis – tai jau aukšta? Raumenis, kojas, rankas – viskas gerai? O juk visi šie „žeminimo“ niekai tiesiog susiję su mūsų suvokimo nuostatomis, dar sutirštintomis didžiulio mizoginizmo. Moteris – nuodėmės indas. Moteris – klastinga. Moteris neturi sielos. Moteriai malonumą gali suteikti tik velnias! Štai iš kur išplaukia požiūris į moterį kaip į daiktą, štai kodėl meilę parduodančias moteris labiausiai smerkia tie, kurių desktopai ir feisbukai lūžta nuo „sąmojingų“ komentarų apie feisbuko draugių krūtines ar kelnaites!
Jie negali net suvokti, kad moteris gali nuspręsti daryti su savo kūnu ką nori, nes yra ne koks kalbantis daiktas, paklūstantis „savo viešpačiui“, dar palydimas „mauč, boba, nes kitaip tuoj gausi į snukį“, ne įpėdinio pagaminimo staklės, o savęs ir savo kūno šeimininkė. Tad meilės darbininkė sąmoningai priima sprendimą suteikti meilės paslaugą už atlygį. Tai yra valios sprendimas.
Sakote, legalizavus meilės verslą vis tiek neišnyks nelegalus verslas, nes mokesčiai ir visa kita – kas gi norės juos mokėti? Bet tokia logika pasirėmus nesuprantu, kodėl tuomet legalizuotos degalinės, juk vis tiek yra vartojančių kontrabandinį kurą? Keletą kartų mačiau spaudoje pranešimus, kad, vajėzau, merginos studijuodamos dar užsiėmė ir meilės verslu! Košmaras! Nei košmaras, nei ką. Juk visi akademiniai miestai visada garsėjo viešaisiais namais, ir studentai neretai buvo pagrindiniai jų klientai. Kuo arčiau tokia įstaiga prie universiteto – tuo patogiau, ir dar trumpesnis atsitraukimo nuo studijų laikas.
Antra: meilės meno poreikis. Taip, kai man ir mano kartai pradėjo rūpėti šie reikalai, nebuvo viso interneto lobyno, tik perfotografuotos kortos su nepadoriais paveikslėliais, n kartų atšviestos „Kamasutros“, „Erškėčių paukščių“ tam tikri puslapiai, „videkai“. Kiek vėliau (bet beveik pačiu laiku!) - SAT1 erotiniai vakarai iš Aukščiausios Tarybos (Atkuriamojo Seimo), kai kuris nors Tėvynės gynėjas spusteldavo reikalingą transliacijos perjungimą sulaukus vidurnakčio ir iš televizoriaus nuskambėjo vokiškas „ja, ja!“.
Taip pat ne itin gausu. Bet... Dauguma to, kas yra dabar internete apie tai, yra paprasčiausiai šlykštu. Tai neturi nieko bendro su meilės menu. Fiziologija, pozos, ir dažniausiai – prievarta. Brutali, niekinanti, šlykšti. Tokia neišmoko, tokia tik žaloja. Tad man kyla paprastas klausimas: o iš ko dabar jaunuoliai mokosi meilės meno? Man, kadangi proto ir žingeidumo netrūko, tikruoju vadovėliu tapo prancūzų gydytojo G. Lele nuostabi knygelė „Traktatas apie glamones“. Glamones! Ar suprantate, kas yra glamonė? Tai – švelnumas, jautrumas, atidumas, rūpestis, dėmesys, šiluma, malonumas, palaima.
Ir prisiminkime, prisiminkime istoriją: heteras, geišas, kurtizanes, prisiminkime literatūrą ir netgi filmus. Kaip dažnai meilės žynė būna ir esminė veikėja, ir pagrindinė pagalbininkė, ir auklėtoja, ir mokytoja, ir globėja. Bet su dabartinėmis nuostatomis meilės meno mokyti Lietuvoje ne tik nebūtų galima, tai būtų netgi draudžiama! Net jeigu tai darytų pati padoriausia įstaiga, su balta buhalterija, medicinos priežiūra ir higienos bei priešgaisrinės inspekcijų pasu.
Dabar gi visa tai paliekama savišvietai. Jai sąlygos gal ir puikios, bet ir klystkelių pilna, pradedant nuo kosminio kvailumo patarimų „gyvenimo būdo“ portaluose su vištomis-sekspertėmis, bažnyčios vyrų (ir moterų) tamsybėje, iki, kaip sakiau, šlykštumų internetuose. Meilės žynės ir žyniai galėtų tai išaiškinti, kaip kad darė tūkstančius metų. Ir gal tada daugiau lietuvių, vyrų ir moterų, imtų šypsotis?
P.S. Oi, tik dvi priežastys? Taigi žadėjau penkias! Bet argi skaičiai svarbiausia, kai kalbame apie meilę. Nebent tai būtų meilė minimaliai algai...