Draugė viską supranta, bet, žinoma, pabara (o kas, jei ne draugė?): „Ak, kaip tu tokių esminių dalykų neišmanai? Negi neskaitei naujausio Andriaus Taikliai straipsnio „Kaip apginkluoti savo mažylį?“ Stuburas – menkniekis, palyginus su vaiko saugumu. Naujausi pistoletai, kurių šūvis mirtinas tik iš mažesnio nei penkių metrų atstumo, visiškai lengvučiai. Iš kompozitorinių medžiagų“.
„Gal kompozicinių?“ – dėl visa ko pasitikslinau. Bet ji apsimetė, kad neišgirdo, ir pasakojo toliau: „Aš, žinok, savo vyriukėlį jau nuo keturių metukų į šaudyklėlę vežiojuosi. Pyškina taip, kad maža nepasirodo. Jeigu į mokyklą įsiveržtų koks nors beprotis žudikėlis, nupiltų net nepažiūrėjęs. Bandė čia į mūsų namus toks varguoliukas belstis – tai vaikeliui net rankytė nesudrebėjo. Pykšt – ir viskas. O juk buvo vos penkerių! Tik paskui policininkams paskambinome, kad kūnelį išvežtų, nes mūsų konteineriukas dar nepritaikytas. Bet irgi jau ruošiuosi užsakyti naują, talpesnį, kažkaip nepatogiai jaučiuosi trukdydama pareigūnus kas mėnesiuką...“
Supratau, kad būtinai turiu susirasti tą straipsnį, jeigu nenoriu pagarsėti kaip visiška neišmanėlė tarp draugių. Bet dar paklausiau: „Beje, o ką tu žadi dovanoti savo brangiausiajam? Aš tai radau tokias ypatingas sąsagas – su vyčiu, lietuviškas. Karys ant žirgo, kardu moja. Tegul žino kraštą, iš kur žmona kilusi! Ką tu manai?“
„O ten bent jau yra paralyžiuojančių dujų? Tose sąsagose? Arba kad būtų galima jas mesti, o jos sprogtų? Na, supranti, kad taviškis saugus jaustųsi?“
Klausimas užklupo netikėtai, ir teko pripažinti, kad ne, nėra. Tai – paprasčiausios sąsagos. Tada draugė mane dar labiau apšvietė: „Aš tai saviškiui suradau tokį savigynos komplektą: pirmiausia, koviniai batai. Specialia konfigūracija surišus raištukus jie veikia kaip granatos. Pavyzdžiui, koks nors durnius aplenkia – o tu švyst į jį batą, ir lieka be rato. Automatinis diržas: prie jo pritvirtinti du pistoletai, jeigu paspaudi sagtį - šauna. Niekas neprisiartins, kai nenorėsi. Na, ir portatyvinė raketa: įsimeti į portfelį, dėl visa ko. Maža ką – kokį sraigtasparnį ar lėktuvą reiktų numušti, jeigu vaizdą pro langą gadintų... Manau, labai džiaugsis!“
Turėjau sutikti – toks rinkinys - neabejotinas „vyrų džiaugsmas“, ką aš ten su savo gintarinėmis sąsagomis...
Galiausiai draugė atsiprašė, kad jau turi bėgti. Atsibučiavome, pasilinkėjome. Bet aš dar akimirką likau sėdėti ir pagalvojau: kaip viskas keičiasi. Prisiminiau, kaip tolimais 90-aisiais dar Lietuvoje rankoje spaudžiau grubią pistoleto rankeną ir iki paskutinės akimirkos dvejojau, spausti nuleistuką, ar ne. O dabar viskas taip paprasta ir gražu. Tarsi žaisdama prasukau „Colt Cobra .38“ būgnelį. Pilnas.
Galiu ramiai keliauti į darželį pasiimti vaiko. Esu saugi. Kalėdos bus gražios!