Savo gyvenimo būdą dabar pavadinčiau labai aktyviu. Pakankamai sveiku. Įdomiu. Esu kasdieniniuose ieškojimuose ir supratime, kodėl viskas vyksta taip, kaip vyksta.
Kas tas „geras“ gyvenimas?
Jei manęs kas nors anksčiau būtų paklausęs, kaip aš gyvenu, būčiau sakiusi, kad nerealiai gerai: vakarėliai, draugų daug, tik spėk visus lankyti (tiesa, dabar tik keletas iš jų liko, laikas patikrino ir mane, ir mano „draugus“...). Kiekvieną savaitgalį nuo mokyklos laikų... Tada - visa darbo savaitė ir vėl linksmasis savaitgalis. Netgi tada, kai mano gyvenime atsirado vaikai. Beveik visada dėmesio centre. Geras jausmas.
O ką, aš ką nors blogo dariau? Ne. Neįtikinsit. Nėra galimybių. Ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl mano vyras toks pavydus. Kodėl jis nuolat manimi nepatenkintas. Nors atrodo, kad linksmas. Bet, žiūrėk, nuolatiniai kivirčai šeimoje. Tol, kol pati nepanorėjau to suprasti. Džiaugiuosi, kad tai padariau, kai man suėjo 29 metai. Nes turiu laiko gyventi gerai tikrąja to žodžio prasme. Dabar sakau, kad gyvenu daug kokybiškiau, su supratimu, ką darau ir kodėl taip darau. Dabar turiu šeimą, draugų ir bičiulių, kurie atsirado mano gyvenime visiškai netikėtai, bet kurie yra tikros asmenybės, kurie turi vertybių, turi supratimą.
Turėjo daug kas sugriūti, kad galėčiau ateiti prie šiandieninio gyvenimo kokybės. Jaučiuosi viduje laiminga, nors būna labai sunkių dienų. Jas išgyvenu daug lengviau. Dabar dar tik tvarkausi su savimi. Su savo aplinka, taip sakant „apsišluoju“, kad galėčiau priimti naujoves. Bet žinau, kad man tai patinka. Šitas kelias yra sunkus, bet viduj jis suteikia didelio džiaugsmo ir pilnatvės pojūtį.
Galiu rinktis: jaustis blogai ar jaustis gerai
Pavasarį keliuosi su saule, vasarą keliuosi su saule, rudenį ir žiemą taip pat. Dabar labai džiaugiuosi žiema. Pavyksta ilgiau pamiegoti - iki pusės septynių. Toks ritmas man labai patinka. Anksčiau savaitgaliais leisdavau sau pamiegoti ilgiau po kokio nors užsitęsusio vakarėlio.
Dabar smagu, kai galiu pabusti be rytinio galvos skausmo ar blogos savijautos. Na, žinot tą jausmą, kai atsikeli - troškina. Tada geri daug, pageidautina „Borjomi“, vandens su citrina ar giros. Po kiek laiko atsiranda nenumaldomas noras valgyti: aštri kinų sriubytė ar kopūsčiukai yra pats tas, ko reikia. Vėliau „pramuša ant noro“ tvarkytis kambarius, nes erzina viskas, arba atsiranda noras visą dieną žiūrėti televizorių, arba užmigti žinant, kad pagaliau bus kita diena ir tu jausiesi gerai, jei, žinoma, nenueisi į kitą vakarėlį.
Ir būtinai reikia rasti laiko aptarti vakaro įvykius su draugais. Čia ta – geriausia - dalis. Kaip buvo smagu: visą savaitę, vadinasi - visą mėnesį, o tai reiškia - visus metus. Geras jausmas. Labai geras. Dabar yra smagu tai, kad gali būti viso proto ir aptarti visus įvykius su tais pačiais draugais, dalyvaujant tuose pačiuose vakarėliuose ir suvokti, kad tau buvo dar linksmiau negu anksčiau. Na, o tam, kas kitam laido gale, - nelabai. Bet užjauti, nes pats per visą tai perėjai. Dabar žinau, kad galiu rinktis: jaustis blogai ar jaustis gerai. Pastarasis variantas man labiau patinka.
Radau kitų atsipalaidavimo būdų
Nevartoju alkoholio. Kartais, kad aplinkiniams būtų ramiau, taurę rankoje laikau. Ar keliais gurkšneliais paragauju vyno. Šiandien suvokiu, kad mūsų niekas nemokė saikingai vartoti alkoholį. Jus mokė? Manęs ne... Mano giminėje būdavo daug balių, juose dalyvaudavom ir mes, vaikai. Matydavome, kaip visiems būdavo linksma. Todėl visada ir suvokėme, kad tai yra normalu.
Mano vaikai, pamatę prie manęs taurę vyno, stebisi: „Mama, o kodėl tu negeri?“ Paaiškinu, kad damos išvis nevartoja alkoholio arba vartoja atsakingai. Joms keista, jei pamato, kad šiek tiek paskanauju vyno. Nežinau, ar mano vaikai užaugę vartos alkoholį taip, kaip jų mama tai darė, bet bent jau aš žinosiu, kad padariau viską, kad jos tai darytų kuo atsakingiau.
Nerūkau. Nors rūkiau su pertraukomis ilgai. Nuo mokyklos laikų. Jei bandau savaitę nerūkyti, žiūrėk, kur buvęs, kur nebuvęs - savaitgalis, o tada jeeeeee - balius, festivalis ir cigarečių pakelis „sueina“ kaip niekas. Yes! Kitą rytą spjaudaisi, krenkšti, gerklė išdegusi ir t. t., ir pan. Kas rūko, tas žino... Bet penkios dienos praėjo ir vėl prie to paties, nors ir žinai, kad vėl bus bloga... Bet linksmybės tęsiasi! Žiauriai skanu būdavo. Dabar labai smirda.
Mažiau žiūriu televizorių, daugiau skaitau knygų. Rytais su vaikais ir vyru pusryčiaujam namuose. Nes taip daugiau laiko galime praleisti kartu. Tokiu būdu, manau, kad ir vaikai mokosi suvokti buvimo kartu prasmę. Savaitgaliai beveik visada yra šeimos dienos. Nebent atsiranda neatidėliotinų darbų. Bet abu stengiamės planuotis, kad galėtume leisti laiką kartu. Labai smagu, kai savaitgalį gali pailsėti su šeima.
Keliuosi anksti rytais. Kiekvienas mano maudymasis užsibaigia šaltu vandeniu. Labai gerai pakrauna. Rytais arba bėgioju, arba darau mankštą. Stengiuosi klausytis organizmo. Jeigu norisi, darau tai kiekvieną diena, jeigu nesinori, darau kas antrą. Stengiuosi nuolat turėti fizinio krūvio. Dabar randu kitų atsipalaidavimo būdų: knyga, ramybė, apmąstymai. Neatsisakau kai kuriais savaitgaliais susitikti ir praleisti laiką su draugais, nes draugystes reikia puoselėti. Bet kaip smagu, kai kitą rytą neskauda galvos. Kai gali iš tikrųjų pailsėti. Kartais tikrai smagu nueiti ir į klubą pašokti, dalyvauti vakarėliuose. Bet dabar visai kitaip. Daug linksmiau ir kokybiškiau. Be alkoholio.
Teisingi sesers klausimai
Pagrindinė priežastis, lėmusi mano gyvenime pasikeitimus, buvo NORAS. Kažkur giliai... Seniai jaučiau, kad noriu kitaip. Tik labai ilgai iki to ėjau. Nepaleido kažkas. Greičiausi pati savęs nepaleidau... Nes trūkdavo jėgų. Kiek kartų buvau sau pasakius, kad dabar paskutinis kartas tokių linksmybių, bet nebūdavo. Nes ir vėl jų norėdavosi.
Ir dabar norisi, bet kitaip, daug kokybiškiau. 2011 m. man buvo labai sunkūs metai. Dabar, kai pažiūriu atgal, suvokiu, kodėl jie buvo taip emociškai sunkūs. Jaučiausi, kad gyvenu ne savo gyvenimą, o kažkieno kito. Nes dariau ne taip, kaip norėjau aš. Nes pakliūdavau į situacijas, kurios, atrodė, tik ir gadino gyvenimą: nestabili finansinė padėtis, nenusisekę santykiai, nuolatinis stresas, pervargimas ir pan.
Gerai, kad šalia buvo toks žmogus, kaip sesuo, kuris labai palaikė, kuris suprato ir padėjo, kuris klausė teisingų klausimų. Tokių kaip: „O kodėl tu piktai reaguoji, kai kažkas kitas nedaro taip, kaip nori tu? O kodėl kažkas kitas turi daryti taip, kaip tu nori? Tai gal pati pradžioje daryk. Gal pati atsiribok nuo blogų emocijų. Gal pati kurk geras emocijas. Gal pati rinkis, kokį gyvenimą gyventi: gailėti savęs ar džiaugtis kiekviena diena. Gal ne kiti kalti dėl susidariusių aplinkybių, o tu pati? Juk niekas tau neliepė pažindintis, gyventi, pirkti brangių mašinų, gyventi materialiame pasaulyje. Juk pati taip pasirinkai.“ Kitaip sakant, atvėrė akis. Pasodino į vietą.
Dėkoju, kad man užteko dar palyginti nedaug klausimų pirminiam supratimui ateiti. Supratau, kad gyvenu tokį gyvenimą, kokį blogomis emocijomis, vidiniu psichologiniu išsekimu, materialistiškumu, negalėjimu suprasti savo minčių susikūriau pati. Kaip – nežinau, tiesiog dariau tai. Mėgavausi viskuo be saiko. Nors turiu labai stiprią vidinę nuojautą, kuri man kažką kuždėjo, aš tiesiog ją nustūmiau į šalį.
Kitokios šventės
Mums svarbios yra visos šeimos šventės: vaikų gimtadieniai, mūsų gimtadieniai, Velykos, didžiosios žiemos šventės. Pastebėjau, kad kai pati švenčiu kitaip, mano aplinkiniai pradėjo švęsti kitaip. Labai smagu. Vaikų gimtadieniams stengiuosi parinkti kuo natūralesnį maistą be dažiklių, kvapiklių, ten, kur pasitikiu, kad jis bus kokybiškas. Net ir didžiosiose parduotuvėse atrandu kokybiškų gaminių, tik paieškos užtrunka ilgiau. Pati kepu pyragus, darau valgyti.
Per šventes dažniausiai sutinkamas šitas standartinis variantas:
- Gersi?
- Ne.
- Kodėl?
- Negeriu alkoholio.
- Tu ką, visai?
- Ne, na negeriu rimtai.
- Nenusikalbėk. Tai, vadinasi, sveikuolė? Iki kada?
- Nežinau, tikiuosi, kad visą gyvenimą tokia būsiu. Bent mano tokie norai šiandien. Nes puikiai pažįstu tą kitą pusę. Ji buvo mano draugė. Dabar renkuosi sveikai gyventi.
Kam žinoti, jei gali nežinoti?
Žmonės nesidomi sveiku gyvenimo būdu, nes patogiau yra nežinoti. O kam žinoti, jei gali nežinoti? Kam varginti savo smegenėles? Juk ir taip yra gerai. O kai bus blogai, tada ir darysim kažką. Nėra taip blogai, kad pradėtų domėtis. Iš kitos pusės, gal žmogus yra tokia būtybė, kuri turi pasiekti savo tašką, kai jam to pradeda reikėti. Deja, dažnai būna per vėlu. Esu įsitikinusi, kad reikia jau dabar auginti jaunąją kartą taip, kad jie suvoktų, kas tai yra ir kodėl to reikia. Kad jie turėtų ir žinotų pasirinkimo galimybes ir to pasekmes. Žinau, kad lengviau pasakyti, nei padaryti, bet stengtis reikia.
Pradėjus gyventi kitaip, mano mąstymas lūžo kelis kartus. Ir labai giliai. Dabar atradau pomėgių šeimoje. Labai džiaugiuosi, kad šie metai yra tie metai, kai su vaikais noriu sutikti šventes, noriu, kad šios šventės joms būtų ypatingos.
Noriu kiekvieną rytą anksti keltis. Noriu daryti pusryčius. Noriu vasarą anksti keltis, pabėgioti ir klausytis paukščiukų čiulbėjimo. Noriu padaryti savo aplinkinius žmones laimingus. Noriu spręsti problemas, o ne nuo jų bėgti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
