Kartu su tėčiu laukėme eilėje prie traumatologo. Mums atėjus prie kabineto ant ratukų jau gulėjo senulytė. Pragulėjo mažų mažiausiai 45 minutes (pastebėsiu, jog įspūdžiai iš priėmimo skyriaus, kur ne vienas atvežamas greitąją). Į jos klausimus „Kada mane priims?“ praeinančios gydytojos nereagavo. Senas žmogus – tuščia vieta? Viena praėjusi mestelėjo: „Tuoj tuoj“. Tas „tuoj tuoj“ atėjo tikrai ne tuoj. Man nesuprantama, kodėl vietos pas gydytoją atsirado jaunai moteriai, prie kabineto atkeliavusiai tikrai vėliau už senučiukę. Na, bet čia tikriausiai eiliniam mirtingajam nesuprantama medicinos lyrika ir proza.
Prie to paties traumatologo eilės ratukuose laukė senelis, išnirusiu klubu. Nepatikėsit, ko paklausė jo iš kabineto išėjusi medikė: „O kodėl jūs nesikreipėt į savo polikliniką?“ Senelį atlydėjusi dukra mestelėjo, jog keli vyrai jį vos į mašiną įsodino, kokia gali būti kalba apie nuėjimą iki poliklinikos. O gydytojai jau uždarius kabineto duris ji pasakė: „Atveži iki gydytojų ir dar pretenzijų pasiklausai. Kitą sykį kviesim greitąją, tegul patys atvažiuoja“. Va taip, turėsit dar daugiau darbelio.
Tėčiui sulaukus eilės ir paklausus, gal jau jis gali užeiti, gydytoja burbtelėjo, jog „mes turime kitų ligonių“. Lyg mes prie traumatologinio ateinam pasėdėti šiaip sau, laisvalaikiu. Paklausus, kada galima tikėtis patekti apžiūrai, išgirdome: „Šiais metais“. Tikrai tokie turi būti medikų atsakymai?
Nieku gyvu nesutiksiu su parypavimais, jog dėl to kaltas medicinos finansavimas, menki gydytojų atlyginimai ar dėl lėšų stygiaus sumažintas personalas. Viskas, ko reikėjo, kad nebūtų šito laiško – medikų žmogiškumas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
