Nors tai ir valstybiniai reikalai, aš ne prieš tokias akcijas. Kuo gi dėtas vaikas, kuris negali tuštintis ar kvėpuoti ir dabar neabejotinai jam reikalingos pagalbos gali sulaukti tik privačiu, kitaip - vargstančių mokesčių mokėtojų geros valios pagrindu.
Pasirodo, tų mokėtojų mokesčiai negali padengti nei venų paieškos aparato kūdikiams, nei kito įrenginio, reikalingo tokios ligos, kaip tuberkuliozė, kuria gali užsikrėsti visiškai atsitiktinai, diagnozavimui. Norėčiau, kad tie aparatai būtų, kai mano vaikams jų prireiktų, todėl nusiunčiau atitinkamą žinutę.
Kaip ir daugelis turbūt, susidūriau su klausimu: o kiek gi aš galėčiau iš savo deficitinio biudžeto skirti ištikusiam empatijos reikalui?
Svarstant ne priežastis prisidėti, o galimybes, padėjo tai, jog kurį laiką man jau yra žinoma, jog išlaidos yra gryna psichologija tiek privačiu, tiek visų kitų masių masteliu.
Pavyzdžiais, gali pasitarnauti tie patys mus raginę aukoti pramoginiai projektai. Kiekvieną savaitę skambučiais už 1 litą čia surenkama mažiausiai dešimtys tūkstančių balsų, mūsų norimais matyti televizoriuje simpatiškais veidais, nors jau mokame už skaitmeninę televiziją, arba visai neseniai patyrėte išlaidų dėl priedėlio ar televizoriaus, nes mums, skurstančiai tautai, būtinai reikalingos pramogos ir atrakcijos, o šios - prieinamos ir dar „paklūsta mums“.
Aš nemoralizuoju, nes priešingu atveju reikėtų imtis populiariosios, masinės kultūros formavimo studijos - tik skaičiuoju, ko kiekvienas skyriumi galbūt nepastebime. Juk keista, kad įmanoma nepastebėti, o gal nuleisti negirdomis, kiek uždirbo vien tiktai vieno, iš dviejų, šokių projekto finalas.
Visgi pasinaudosiu pigesne iliustracija: savaitę po gerumo akcijų vykusiomis, maždaug dešimtimi tūkstančių žiūrovų balsų, bent mane nustebinusiomis varžybomis – galbūt savaip atkartojančiomis romantiškus poetų ir garbės laikus. Tai - gerb. p. Giedriaus Drukteinio, buvusio kandidato į kultūros ministrus, ir p. Žilvino Grigaičio elegancijos dvikova, kurios metu abu varžovai kuklumo gestais nepaliaujamai perleidinėjo šią garbę vienas kitam, tačiau nesusikibo už rankų ir nenužengė kartu ant prigimtinės, neperkamos elegancijos pakylos, pasiūlę žmonėms panaudoti savo balsus vis dar vykstančiai akcijai. Matyt, tokia elegancija mūsų kraštuose nesiveisia, bet tai akimirksniu mane paguodžia, dėl to, kad mano pavardė Senmergė.
Bet galbūt ir man, kaip aklai vištai grūdas, vieną kartą pasiseks - bent loterijoje, kur šimtai tūkstančių mūsų tautiečių nepagaili sumesti po kokius tris litus, tam vienam, kuris pagal atitinkamą atvirkštinę 1 ir likusių dalyvių skaičiaus santykio tikimybę, gaus 300 000 Lt kiek daugiau, priklausomai nuo geros valios žmonių sumestos sumos, tiksliau jos dalies, kuri reglamentuojama Loterijos įstatymo, kaip neleidžiama nusisavinti loterijos organizatoriams savo nuožiūra.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
