Sako, jog vyko kažkokios derybos, kad mano biologinis tėvas kažkiek pamokėjo naujiesiems mano tėvams - tai ne taip svarbu. Atsikratę manęs, gimdytojai iš Lietuvos dingo. Bėgo, atrodo, ne tiek nuo manęs, kiek nuo rusų okupacijos: tėvas su savo šeima lyg ir į Australiją, motina su savo tėvais - į Ameriką.
Aš likau augti kaime, svetimoje vargingoje šeimoje, kur, be manęs, buvo dar septyni jų pačių vaikai. Guostis, kad buvo blogai, būtų nuodėmė, nes vis dėlto ta šeima mane, paliegėlį, užaugino. Jeigu ir kentėdavome nuo labai nervingo ir išgeriančio tėvo, tai kentėdavome visi, net ir suaugusieji.
Gyvenome vargingai. Šeima buvo tikinti, religinga, tai įskiepijo ir man. Kol brendau, iki pat išeidamas į sovietų kariuomenę lankydavausi bažnyčioje. Jaučiau žmogišką atsakomybę prieš Dievą.
Nuo pat mažens iš kitų šeimos vaikų išsiskyriau gabumais mokslui. Penkerių metų laisvai skaičiau ir rašiau lietuviškai ir net rusiškai - tuo metu kaime tai buvo beveik neįtikėtina. Juk buvo pokario metas, ir dar kaimas. Net iš aplinkinių kaimų ateidavo pasiklausyti, kaip aš skaitau laikraščius ar parneštas iš mokyklos bibliotekos knygas. Visi man pranašavo puikią ateitį. Mokykloje irgi sekėsi puikiai. Pirmoje klasėje pabuvau tik vieną dieną.
Dievas apdovanojo gabumais, tačiau aš pats paskubėjau įgyti neigiamų savybių. Visų rodomas dėmesys nuo pat mažens ugdė mano puikybę, savanaudiškumą, gobšumą, pavydą. Gal kai kurias iš tų ydų atsinešiau gimdamas, bet daugiausia jų atsirado, kai tik pradėjau suvokti, kokį dėmesį man skiria kiti žmonės. Mokytojai girdavo. Namuose, vos kas ateidavo, tuoj būdavo siūloma paklausyti, kaip aš skaitau. Tapau maža bjauria ir egoistiška asmenybe. Ir ta bjaurastis sekiojo ir tebesivaiko mane iki šiol.
Jokia pranašystė nepasitvirtino, jokia ateitis šviesioji neatėjo. Savaime ji neateina. Mokykloje tapau tinginys, pasipūtėlis ir išdykėlis. Baigiau viso labo 7 klases - daugiau ten ir nebuvo galimybės baigti.
Kaip minėjau, šeima gyveno vargingai. Niekas iš savųjų nebuvo leidžiamas į jokius mokslus, o ką jau kalbėti apie mane. Kai sukako 14-a, mano mama (taip dabar ir vadinsiu tą, kuri užaugino), aš ir dar du jos vaikai persikėlėme į kitą kaimą, į pamiškę. Griežtasis tėvas jau buvo miręs, mama ištekėjo už kito našlio. Ten pirmą kartą pamačiau, kaip smarkiai geriama ruginė - ne tik suaugusiųjų, bet ir mano bendraamžių.
Tą dieną naujojoje vietoje kaip tik ir buvo išgertuvės. Viskas vyko gamtoje, sode. Žmonių prisirinko ir kviestų, ir nekviestų. Pirma, kas krito į akis, buvo dviejų mano amžiaus paauglių elgesys. Atėjo jie nekviesti, sėdo ant žolės ir kartu su visais suaugusiaisiais gėrė. Mačiau, kokie jie buvo girti, kaip rūkė. Man buvo šlykštu į juos žiūrėti.
Bet, kad ir kaip keista, aš irgi prisigėriau. Smarkiai, vienas pats. Kodėl? Nežinau. Iš gimdytojų atsineštas potraukis alkoholiui ar puikybės manija - neišsiskirti iš kitų, tiksliau, neatsilikti nuo tų nepažįstamųjų? Tai man ir dabar mįslė. Juk nuo mažens man buvo skiepijamas padorumas. Nerūkančius ir negeriančius aš gerbiau ir net laikiau protingais, išmintingais. Na, kitokiais nei kiti.
Tačiau nuo to laiko, kai atsidūriau šiame pamiškės užkampyje, prasidėjo mano bendravimas su alkoholiu. O juk man buvo tik keturiolika! Ruginukės čia buvo pilna, kiekviename name. Ji buvo ir verslas, ir pragyvenimo šaltinis. Gamindavo ir veždavo į Klaipėdą, į „taškus“. Netrukau susipažinti su tais dviem bendraamžiais. Troškimas dominuoti vertė mane kuo greičiau „išmokti“ gerti ir rūkyti.
Gėda buvo prisipažinti, kad atgulus išgėrusiam viskas skrieja aplink ir svaigsta galva. Stengiausi iš paskutiniųjų įveikti tą „negalią“, nes mano draugams to jau nebebūdavo.
Nuo šešiolikos pradėjau dirbti įvairiose kontorose. Tais laikais specialistų nelabai buvo, tai teko padirbėti ir kolūkio raštinėje, ir pieno priėmimo punkte, ir lauko bei fermos brigadininku. Mat vietinių žmonių akyse atrodžiau labai jau „gramatnas“. Žodžiu, į kariuomenę išėjau išmokęs „visą programą“: bendrauti su žmonėmis, su alkoholiu ir su nikotinu.
Neretai išgirstu, kad kažkam reikėdavo išgerti dėl drąsos, - man reikėdavo, nes tiesiog reikėdavo. Gėriau su bet kuo ir bet kaip. Su vyrais - tai su vyrais. Po stiklinę - tai po stiklinę. Užsirūkyti - tai užsirūkyti. Jokių problemų. Tokį įsivaizdavau ir likusį savo gyvenimą - brandų, savarankišką, būtiną. Kitokio supratimo ir neturėjau. Niekas manęs nekontroliavo, niekas nemokino.
Kariuomenėje sekėsi neblogai. Gebėjimas prisitaikyti neliko nepastebėtas. Toks kaip tik tikau visokiems „politrukams“.
Po tarnybos parvažiavau tiesiai į Klaipėdą. Ėmiau dirbti statybose. Dirbti ir gerti. Gėriau su progom ir be progų, nes patiko ir labai norėjosi. Pirmaisiais metais priglaudė „sesuo“, su kuria kartu augau, tad ten per daug gerti privengiau. Kadangi ji neėmė pinigų nei už butą, nei už maistą - apsirengiau, pasipuošiau. Bet baigiantis metams buvau išvarytas - girtas sumušiau jos vyrą. Atsidėkojau už gerumą.
Išėjau į bendrabutį, kur per metus įstengiau nusipirkti tik vasarinius marškinius už 8 rublius! Ir tuos įsigyti privertė būsimoji žmona. Dvidešimt penkerių vedžiau. Būsimąją žmoną daug kas atkalbinėjo. Ji suprato, kad ne pyragai bus su manim, bet manim tikėjo, na, ir „reikalas“ spyrė.
Kurį laiką man sekėsi pateisinti jos pasitikėjimą. Daug dirbau, susitaupėm pinigų. Gavom trijų kambarių butą. Bet... Aš ir mano organizmas vis labiau ir labiau reikalavo alkoholio. Atėjo metas, kai darbe gerdavau kasdien. Namie ne visada išeidavo. Kol dar į namus normaliai parnešdavau pinigų, mano gėrimas buvo toleruojamas. Jokių nusiskundimų kitiems, jokių priekaištų man.
Bet ilgai taip negalėjo tęstis. Žmona, pratusi gyventi be ypatingų nepriteklių, palengva ėmė tai justi. Vaikai - jų buvo du - auga. Išlaidos didyn, o pajamos... pajamos mažėja. Atsirado būtinybė ne tik nebenešti visų pinigų į namus - ėmiau mažiau ir uždirbti. Prasidėjo nesutarimai, skambinimas visais varpais visiems - giminėms, kaimynams, darbovietei. Pateisinamas nepasitenkinimas. Ir jokios išeities. Prasidėjo pravaikštos, svarstymai darbuose ir daug daug visokių nenumatytų nemalonumų. O kaip aš galėjau numatyti, jeigu nebesugebėjau nei mąstyti, nei teisingai vertinti savo padėties - ir šeimoje, ir darbe.
Žmona įkalbėjo gydytis tuometėje Narkologinėje ligoninėje. Po ilgų dvejonių sutikau. Mintyse svajojau: gal pagydys, ir vėl gėrimas bus linksmas ir be jokių pasekmių. Dabar dažnai pagalvoju: kodėl aš, turėdamas tiek „pijokų draugų“, nė sykio nebuvau girdėjęs nei apie alkoholizmą, nei apie gydymą. Absoliučiai jokios informacijos ta tema. Visiškas naivumas. Nieko konkretaus apie tai, atrodo, nežinojo ir mano žmona, nes kai grįžau iš gydymo įstaigos ir mėginau kurį laiką negerti, ji ėmė priekaištauti: koks čia gyvenimas, jei žmoniškai negalime nė svečiuose pabūti?
Taigi pirmą kartą grįžęs iš Narkologinės ligoninės negėriau beveik metus. Negėriau ne todėl, kad teisingai supratau savo padėtį. Ne. Labai mane žemino tas buvimas ligoninėje, pažymos nešimas į darbovietę. Tai buvo baisu. Pažyma: lėtinis alkoholizmas, II stadija. Užgėręs vėl tuojau pat buvau nusiųstas į ligoninę.
Ir tuoj pat, po kelių savaičių, gavau kvietimą į teismą dėl skyrybų. Išskyrė greit: jokių pateisinamų priežasčių. Teisėja, prisimenu, pasakė: „Žiūrėk, kur nusirisi“. Pagalvojau labai išmintingai: nebegersiu. Aš jums visiems įrodysiu, kaip galima gyventi be tos raganos. Deja. Tai buvo tik rausvos iliuzijos.
Ištisus keturiolika metų - nuo 1980 iki 1994 - truko pats tragiškiausias mano gyvenimo laikotarpis. Per tą laiką pabuvau ir Vilniaus priverstinio gydymo įstaigos gyventoju, ir apie dešimtį kartų vietinės Klaipėdos gydymo įstaigos pacientu, ir gatvės vyruku, kaip mėgau save vadinti. Taip, per tuos keturiolika metų patyriau, kas yra pragaras. Nebesugebėjau orientuotis gyvenime, negalėjau mąstyti.
Iš pradžių su Narkologinės ligoninės pagalba dar sugebėdavau (tais laikais, jeigu atsiguldavai „gydytis“, neatleisdavo iš darbo) kurį laiką išsilaikyti darbe, tačiau paskutinius keletą metų ir tai nebepavyko.
Porą kartų mėginau išeiti iš gyvenimo - ir to neįstengiau tinkamai padaryti, gal nelemta buvo. Pamenu, po reanimacijos ligoninėje perkėlė į bendrąjį skyrių, ir gydytoja manęs paklausė: „Negi tu neturi nei giminių, nei artimųjų? Tau reikalingas stipresnis maistas“. Ir dar pridūrė: „O juk tave sesutės atpažino. Sako, kažkada esi gulėjęs, bet buvai visai kitoks“. Ką galėjau pasakyti? Tylėjau.
Išgydė. Išėjęs iš ligoninės tą pačią dieną prisigėriau - sutikau buvusį bendradarbį, kuris vos mane atpažino, - iš gailesčio prigirdė. Ir vėl beprasmės dienos, bemiegės naktys... Sėdžiu, būdavo, anksti rytą ant suoliuko prie parduotuvės, kažko laukdamas, o ašaros byra žiūrint kaip žmonės skuba į darbą, šnekasi, juokauja. Arba eina su šeimom. O aš?! Nereikia.
Apie 1992 metus Narkologinėje ligoninėje mus aplankė žmonės iš Anoniminių Alkoholikų (AA). Tai buvo grupė vilniečių ir žmonės iš Amerikos. Nieko nesupratau, bet pavydėjau jiems. Drąsūs, laimingi, savimi pasitikintys. Su gydytojais drąsiai šnekasi, o aš? Aš ir sanitarės bijodavau. Dar keletą sykių lankėsi žmonės iš AA draugijos, ir kiekvieną kartą, nors nelabai ką suprasdavau, jie įžiebdavo vilties kibirkštėlę, kad gal ir aš galiu dar gyventi.
Ir štai 1993 metų kovas. Eilinį kartą man gulint „gydykloje“, viena amerikietė ir vilniečių, gal ir kauniečių, grupė pakvietė mus, norinčius steigti Klaipėdoje anoniminių alkoholikų grupę. Nuėjau nedvejodamas, nes kažko tikėjausi. Bet ko, tik ne to, ką turėjau. Pasisekė. Esu labai dėkingas amerikietei anoniminei alkoholikei už nuoširdžią pagalbą, už patarimus. Pirmą kartą gyvenime ėmiau suvokti, kad esama žmonių, kurie negeria. Kad galima ir negerti! O svarbiausia - sužinojau, kas tai yra alkoholizmas, kad tai liga. Iš karto viską „supratau .
Triumfavau, apėmė euforija. Žinojau - negersiu ir viskas. Deja, po septynių blaivių mėnesių vėl užgėriau, prieš tai labai siutęs ant vieno užgėrusio. Kaip šitaip galima? Jeigu jau esi grupėje, tai užgerti nebeįmanoma. Koks buvo mano naivumas. Toliau buvo išblaivėjimas ir po septynių mėnesių - vėl užgėrimas. Įsiminė tada mūsų grupės pradininkės žodžiai, pasakyti Narkologinėje ligoninėje: „Ar tau taip labai patinka čia būti?“ Dešimt metų praėjo, o tuos jos žodžius prisimenu.
Bandau analizuoti anuos savo užgėrimus. Kur priežastis? Atrodo, taip norėjau būti blaivus. Taip, blaivus būti norėjau, bet troškau ir mėgautis visais gyvenimo malonumais. Niekaip nesisekė suprasti, kad ne visiems skirtas vienodas gyvenimas, kad man reikia rinktis: arba gyventi teisingai, arba leisti sau nukrypti nuo man skirtų normų. O tokių nukrypimų pasekmės alkoholikui žinomos.
Po paskutinio užgėrimo, o jis buvo jau trečias ir atėjo po dvejų metų blaivybės, manyje lyg kas pasikeitė. Tai buvo Dievo dovana. Aš ėmiau domėtis AA programa, žingsniais. Pradėjau galvoti. Manyje prabudo supratimas apie sąžinę. Gal įvyko tai, kas turėjo įvykti. Aukštesnioji Jėga pagailėjo manęs. Pagailėjo mano absurdiško, kankinančio, beprasmiško ir savižudiško gyvenimo ir pravėrė akis ir ausis, kad pamatyčiau, kas yra tikras gyvenimas, kas yra žmogus ir kas esu aš.
Pagaliau pradėjau suvokti, koks svarbus man yra Pirmasis žingsnis. Man pavyko. Supratau, kad Pirmąjį žingsnį reikia ne tik žinoti kaip tekstą, bet ir pajusti protu ir sąžine, ką jis sako. O ką jis man sako? Ką reiškia bejėgiškumas prieš alkoholį?
Prisiminiau savo užgėrimus. Pavyzdžiui, pirmąjį. Užėjau su moterimi į barą. Norėjau įtikti jai. Norėjau pavaišinti. Nupirkau jai kokteilį, o sau kavos. Kai išgėrėme, užsakiau dar kokteilį jai. Ir pasijutau toks silpnas, toks sutrikęs, apgailėtinas, bejėgis. Ir užsisakiau 100 gramų. Pasekmės - nei blaivybės, nei tos moters!
Antras užgėrimas. Važiavau į susitikimą su nepažįstama moterimi. Autobuse meldžiau, kad jos namuose nebūtų alkoholio ir niekas nepasiūlytų. O buvo. Ir ji buvo ne viena, o su drauge. Man užteko jėgų tik pralementi: „Ar čia alkoholis?“ O kai jos sukikeno „O ką, gal tu alkoholikas?“, aš stvėriau taurę. Pasekmės tos pačios! Nei blaivybės, nei moters. O juk Pirmąjį žingsnį žinojau atmintinai, ir kitiems cituodavau. Pradėjau ieškoti tų momentų, kada pasireikšdavo bejėgiškumas prieš alkoholį. Ir jų suradau labai daug.
Prisimenu įvykį Vokietijoje. Kieme gėrėme kavą. Iš namo išėjo mano draugė ir norėjo nufotografuoti. Žaibiškai atsistojau, padėjau kavos puodelį ir, pagriebęs nuo kito stalo tuščią alaus butelį, iškėliau jį į viršų ir pasiruošiau fotografuotis! Kodėl? Todėl, kad griebiau, kas man brangiausia. Ten sėdėjo vietinis anoniminis alkoholikas, buvęs blaivus jau 15 metų. Aš - 8 mėnesius. Jis mane pusę dienos kamantinėjo: „Kodėl, žmogau, atsižadėjai kavos puodelio, o griebei alaus butelį?“ Nes tai buvo svarbiausia, brangiausia. Tada pykau ant jo. Kokia nesąmonė. Aš tik pajuokavau. Tik dabar man tapo aišku.
Kitas atvejis. Ėjau į sūnaus vestuves. Vienas ėjau ir nervinausi. O kaip ten bus? Ar siūlys kas išgerti? Kodėl man tai buvo taip svarbu? Tai - silpnumas prieš alkoholį. Juk mano sūnus yra beveik abstinentas, jis nėmaž nesuko galvos, kaip jam reikės negerti per savo vestuves. Pamenu, kaip jis visiems nusišypsojo ir pasakė: „Man negalima gerti“.
Ką blaivybė man davė? Visų pirma - gyvenimą. Sveikatą, žmoniškumą, praregėjimą - aš pradėjau matyti, kas dedasi aplinkui, matyti, kiek yra nuostabių žmonių. Kiek grožio! Davė meilės pajautimą, sąžiningumą, ramybę, galimybę atsikratyti daugelio ydų, gebėjimą kontroliuoti savo mintis. O ką reiškia nebepatirti bemiegių naktų, pažeminimų, savęs praradimo pojūčio, fizinių ir dvasinių kančių! Juk visa tai buvo, ir to nebėra.
O vaikų susigrąžinimas? Jie pradėjo tikėti manim ir net po truputį didžiuojasi. Tiki, bendrauja ir nesigėdija turintys tėvą, kurį kitados vengdavo ir gatvėje susitikti. Taip buvo tik todėl, kad aš, alkoholikas, nebesugebėjau gyventi padoriai. Todėl, kad alkoholis buvo mano palydovas, ir buvo išnykę viskas, kas padoru. Ir štai dabar esu visiškai kitoks. Kitoks net nei tada, kai dar nebuvau alkoholikas.
Labai norėčiau išlikti toks, koks esu dabar, norėčiau, kad nebegrįžtų praeitis, - juk tada nebeliktų laiko nors iš dalies atsidėkoti, atsilyginti už tai, ką man dovanojo aukštesnioji jėga ir AA programa.
Jau trylikti metai, kai esu AA, ir devinti nuo paskutinės nelaimės, ar klaidos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
