Aš šią A. Einsteino mintį norėčiau pasukti kiek kita linkme. Koks šiandien yra tas mūsų žmogiškas bendravimas? Kol esi turtingas, įtakingas, kol kažką reiški visuomenėje, tol ir norinčiųjų bendrauti neatsigini.
Padėjau visų atstumtai bičiulei
Man pačiai teko tai patirti, nes dirbau panašų darbą, kaip ir mano minėta pažįstama. Teko ginti įvairiausių žmonių interesus. Stengdavausi jiems padėti, kiek galėjau. Kartais būdavo ir taip, jog savo tariamų (ko tada visai nežinojau) draugų interesus tekdavo ginti, rizikuojant būti nesuprastai ar net nubaustai tiesioginių viršininkų. Net keista, kad savi interesai man visai nerūpėjo.
Pamenu, kaip mano tiesioginė viršininkė liepė parašyti apie tuometę vienos įstaigos vadovę į spaudą. Skandalas jau buvo įsiplieskęs ir apie jį mieste daug kas buvo girdėjęs. Tačiau aš tikėjau, kad ta moteris, su kuria mes dažnai bendraudavome, yra nekalta. Kaip galėjau netikėti, jeigu ji nuolat kartodavo, kad yra tiek atsidavusi Dievui, jog pasiryžusi net atsisakyti kai kurių žmogiškų silpnybių – pavyzdžiui, tam tikrą laiką gali badauti.
Tai tikrai nebuvo „Tikėjimo žodžio“ atstovė, tačiau tikra fanatikė. Ji nusprendė badauti šešiolika dienų. Badaudama tiek nusilpo, jog kartą užėjusi pas mane į darbą tiesiog nebesilaikė ant kojų. Paprašė parvesti namo. Ir taip mudvi ėjome gatve, kol pasiekėme namus - ji laikėsi man už parankės.
Suprantama, jog tuomet, kai buvau raginama rašyti apie tą moterį iš neigiamos pusės, tai daryti atsisakiau, užsitraukdama savo viršininkės didžiulę nemalonę. Tiesą pasakius, net ir šiandien, po daugelio metų, aš nežinau, kiek ji buvo kalta, bet tuomet aš ja tikėjau.
Nepažinau žmogaus, kuriam padėjau
Gyvenimas keičiasi ir padaro taip, jog viską tiesiog apverčia aukštyn kojom. Štai tuomet tu ir pamatai, ko vertas buvo toks atsidavęs bendravimas. Po gero dešimtmečio pati atsidūriau nepavydėtinoje gyvenimo situacijoje. Dirbdama kitame mieste turėjau darbą palikti, užgriuvo daugybė asmeninių bėdų, tad vieną dieną sėdėjau ir galvojau, kur man nueiti pasiguosti. Tada tą moterį ir prisiminiau.
Situacija buvo visiškai pasikeitusi. Ji turėjo darbą ir žmonių pagarbą. Prie jos kabineto laukiau gana ilgai, kol pagaliau ryžausi užeiti. Kai bandžiau pasakoti savo bėdas, pamačiau šaltą žvilgsnį. Ji paaiškino, kad pakankami turi savo bėdų ir rūpesčių, tad atsistojo ir tiesiai šviesiai man parodė duris. Kad išeičiau, garsiai neištarė, bet ir taip viskas buvo aišku.
Bendravimas internete kartais nuoširdesnis nei tikrovėje
Noriu pasakyti, kad toks bendravimas, į kurį įsiterpia turtas, pinigai, tavo padėtis visuomenėje, man nėra priimtinas. Nors daug kas smerkia veidaknygę ir ragina rinktis žmogišką bendravimą, kai pajunti vienatvę ir išdavystę, bendrauji su žmonėmis tokiu būdu. Veidaknygėje yra vienas senas žmogus, kurį puikiai žinau – tik susitikti neteko. Jis rašo eilėraščius ir čia juos talpina. Tie eilėraščiai yra paprasti, bet man labai artimi. Visada juos skaitau, nors retai kada komentuoju.
Kartą vieną eilėraštį jo bičiulė įgarsino. Buvo nepaprastas jausmas. Tas žmogus gyvena gražiame gamtos kampelyje, fotografuoja ir įdeda nuotraukas. Nuotraukose atsispindi jo meniška siela. Mane žavi žmogaus sugebėjimas užfiksuoti gražiausias gamtos akimirkas. Ar toks bendravimas yra blogai? Juk kartais jis nuoširdesnis už siekimą bendrauti dėl naudos.
Ir pabaigai. Sakoma, kad geriausi draugai – iš vaikystės ar jaunystės. Mano jaunystės laikų bičiulė išvyko į užsienį ir ten ištekėjo. Atvažiavusi į Lietuvą, iš anksto neskambina buvusiems draugams, kad jie nepradėtų ruoštos užsieniečių priėmimui ir nertis iš kailio. Paskambina į duris net nepranešusi. Ji sako, jog jai reikia bendravimo, o ne vaišėmis nukrauto stalo ir lietuvių baimės, kad jos užsienietis vyras pagalvos, jog jos buvę draugai skurdžiau gyvena. „Man reikia jus pamatyti, o visa kita turiu“, - sako ji.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
