Mus valdo „paprasto žmogaus“ diktatūra

Kas tie paprasti žmonės? Kai tik valdžios atstovai nori parodyti rūpestį valstybe, jie pradeda šnekėti: „Atsisuksime į paprastą žmogų! Pasirūpinsime paprastu žmogumi!“ ir panašiai. Tai kas yra tie paprasti žmonės, aplinkui kuriuos čia visi taip šokinėja?

Ką "paprastas žmogus" išmano, kad jam leidžiama stabdyti strateginius Lietuvai klausimus?<br>V. Balkūno nuotr.
Ką "paprastas žmogus" išmano, kad jam leidžiama stabdyti strateginius Lietuvai klausimus?<br>V. Balkūno nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Raimucka Jurgaičių

Feb 12, 2013, 4:33 PM, atnaujinta Mar 12, 2018, 2:14 AM

Jei pasiklausysime toliau, kaip ten jais ruošiamasi rūpintis, tai išgirstume, kad jiems reikia padidinti minimalų atlyginimą ir pašalpas. Vadinasi, tai žmonės, kurie gyvena iš minimalaus atlyginimo arba iš viso išlaikomi iš pašalpų. Taigi jie dirba nekvalifikuotą darbą arba visai nepriimami į jokią darbo vietą. O jeigu jau tokį dirba, tai neturi jokio išsilavinimo, suteikiančio jiems bet kokią aukštesnę kvalifikaciją, jokių sugebėjimų, kad būtų įvertinti daugiau negu minimumu.

Jūs tokiems žmonėms patikėtumėt tvarkyti bet kokį su jumis asmeniškai susijusį reikalą (nebent prižiūrint ir kontroliuojant iškasti kokią duobę) arba klaustumėte jų patarimo bet kuriais savo gyvenimo klausimais? Tačiau sprendžiant valstybinės svarbos klausimus, jų patarimo ir pasisakymų ne tik klausia, bet ir klauso!  

Kada jų nuomonės paisė

Įsivaizduojat tokį vaizdelį – ateina Egipto faraonas Cheopsas su darbininkais statyti piramidės, o ten koks nors beduinas palapinę pasistatęs savo kupranugariui pauodegį kaso ir sako: „Kokio dar šaitano piramidė?! Čia mano palapinė stovi, o nuo jūsų darbų dulkės kils, mano kupranugaris triukšmo baidysis. Nė negalvokit!“. „Atsiprašom už sutrukdymą,“ – sako faraonas, aš tada eisiu kitur savo piramidei vietos paieškoti.“

Arba, sakykim, užsiropščia Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas ant kalno, sako: „Pastatysiu aš čia pilį, galės paskui ant tos pilies bokšto žmonės trispalvę iškelti, bus gražu.“ O ten kokia nors bobutė ožką gano ir ima rėkti: „Aš tau pastatysiu, valink iš čia, kol su lazda nepertraukiau per šonus! Statytojas atsirado! Kur mano Ciba žolę ės, jei pradėsi čia visokias pilis budavoti?!“

„Ale tikrai negerai išeina,“ – sutinka kunigaikštis Gediminas. „Nevalia pilies statyti, jei ožkos šeimininkė to nenori.“

Absurdas kažkoks, a ne? O kai tokios pat bobutės ir diedukai pradeda rėkauti apie atominės elektrinės statybą arba skalūninių dujų (kurių net pavadinimų pakartoti negali) žvalgybas, tai visi labai rimtai su jų rėkavimais sutinka. Net pasišnekėti išeina ir paaiškinti (čia kaip mabutu genties čiabuviui dėstyti apie Higso bozoną) bando.

Įsiklausykim į paprastų žmonių nuomonę. Ji juk, vaje, kokia verta dėmesio.  Jų daugiau ir jie teisūs.

Kokia iš viso prasidėjusi tamsių mužikų, skambiai vadinamų paprastais žmonėmis, diktatūra, kad jie jokio intelekto impulso nesudirgintais smegenimis ir su dviejų spalvinimo knygučių apsiskaitymu gali spręsti valstybinės reikšmės klausimus. Ir jų klauso, nes kiekvieno jų balsas užsiskaito! Jų kompetensijos lubos neviršija jų kieme stovinčios tupyklos aukščio, o bet kokio reikalo suvokimo gylis nenusileidžia giliau jų bulvių rūsio.

Tai būtent tokio lygio buitinėse statybose jie ir gali pareikšti savo nuomonę. Nuo tupyklos iki bulvių rūsio. Viskas! Bet ne, pas mus, matote, demokratija. O štai tokių paprastų žmonių yra dauguma ir jie turi sprendžiamą (sic!) balsą visais be išimties klausimais. Tai kodėl tada psichiatrinėse ligoninėse netaikoma ta pati demokratijos forma – kodėl pacientai, kurių yra neginčijama dauguma, nesprendžia balsavimu, koks gydymas jiems turi būti skirtas? Juk tai susiję tiesiogiai su jais ir jų sveikata bei gyvybe. Jie yra demokratinės šalies įstaigoje, tai gal gali nubalsuoti, kada, kam ir kokią dozę mezapamo skirti, o ką ir kokiam laikui suvystyti tramdomaisiais marškiniais, net jei tai būtų ir pats vyr. gydytojas?

Neveiksnūs, sakot? Nepakankamai protaujantys ir todėl neatsakingi už savo sprendimus? Taigi, jei norit žinoti, tikrai nestatyčiau nė sudilusio cento už jokią paprastų žmonių komandą jei jie proto mūšiuose susiremtų su mano paminėtais pacientais. Paprastu žmogumi būti labai lengva, nes visai nieko nereikia daryti, ir jų dauginasi kaip tarakonų, nes tik tai geriausiai moka daryti. Ir jie jaučia savo valdžią, buką bet ką griaunančią ir bet kokią pažangą stabdančią valdžią.

„Neleisime statyti! Neleisime kurti! Neleisime uždirbti! Neleisime į savo dirvonuojančias ir metų metais drebančiomis nuo alkoholio rankomis nebeįdirbamas žemes! Pakelkite mums minimalų atlyginimą, pašalpas ir palikite mus ramybėje! Kas už? Visi paprasti žmonės! Valio!“ O mūsų demokratija bukai skaičiuoja balsavusių kiekį, nebekreipdama dėmesio į kokybę. Todėl visai greitai gali baigtis taip pat, kaip ir psichiatrinėje ligoninėje, kur nubalsavus galima surišti gydytojus.

Kaip atvirai sako Frank Dane, patraukite į savo pusę visus kvailius ir jūs būsite išrinktas į bet kurį postą. Todėl, norintys tų postų, yra visiški kvailų paprastų žmonių įkaitai, priversti taikytis ir net pildyti jų bukus reikalavimus. Iki kokio lygio taip nusirisime?!  

Demokratija išsigimė, ne kitaip

Iki kiek išsigimė visai nebloga demokratijos idėja, kad dabar visų gyvenimas priklauso nuo primityviausios, lengviausiai manipuliuojamos ir pigiausiai paperkamos daugumos? Tamsios paprastų žmonių masės. Tamsios aplinkos suvokimo prasme. Juk senovės Graikijoje, kur piliečiai savo balsais kūrė tą demokratinę sistemą, tapti tuo laisvu balsuoti galinčiu piliečiu reikėjo dar užsitarnauti. Ne kiekvienas išgyvenęs iki pilnametystės automatiškai galėjo juo būti. Išgyventi ir nenumirti nėra nuopelnas, leidžiantis spręsti savo ir, tuo labiau, kitų žmonių dabartį, ateitį ir iš viso išlikimą.

Mes čia kartais laužome ietis dėl to, ar suteikti pilietybę kokiems nors bent kažką pasiekusiems žmonėms, kai iš tiesų reikėtų galvoti, kaip atimti balsavimo teisę visai tai miniai, kuri elementariai net nesuvokia dėl ko ir kodėl tai daro ir kokias pasekmes sukels jų balsavimas. Nes yra per daug paprasti tokiems sprendimams. Pilietybė turėtų būti suteikiama per abitūros egzaminus, atsižvelgiant į tų egzaminų rezultatus ir ne kitaip. Nori būti šios šalies pilietis ir dalyvauti sprendžiant visai šaliai svarbius klausimus, pasistenk įrodyti, kad esi to vertas.

Išgyventi neužsilenkus nuo dusto iki pilnametystės ir toliau dusti savo paprastame nuosavą kiemą tematančiame pasaulyje nėra ta vertybė. Jei jie net savimi nesugebėjo pasirūpinti ir visą gyvenimą liko paprastų minimalios algos arba net išlaikytinių pašalpos gavėjų lygyje, kodėl jie turi spręsti ir, kas baisiausia, nuspręsti apie mano ir siekiančių daugiau nei paprasto egzistavimo gyvenimą?! Vien todėl, kad jų daugiau?! Musių, kaip sakoma, irgi milijardai, bet jos dėl to neįtikins, kad mėšlas yra skanu. Dixi et animam levavi, nors niekas jau nepasikeis.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.