Kažkas tame apsisprendime įžvelgė naudą, viltį ir gėrį, tačiau pirmas mano ir kitų katalikų įspūdis buvo priešingas – sakytum, popiežius pasidavė silpnumui, galbūt leidosi priešiškų jėgų nugalimas, paskelbęs Tikėjimo metus tarsi pats būtų susvyravęs tikėjime. Tam tikra prasme susvyravo ir dalies jo vadovaujamų tikinčiųjų tikėjimas ir viltis, pasijautėme esą išduoti...
Benediktui XVI jautėme pagarbą ir dėkingumą už tai, kad išdrįso ginti Katalikų bažnyčios tikėjimo ir tradicijos tęstinumą, jog priešinosi katalikybės priedangoje įsigalinčiai naujai religijai, naujiems papročiams, naujai kultūrai, kuriai žymią įtaką padarė pastarųjų amžių klaidos: mokslinis pozityvizmas, komunizmas, new age, sekuliarizmas ir pan.
Dar visai nesenai kai kuriuose teologijos fakultetuose, seminarijose (taip pat ir vienoje Lietuvos seminarijoje) buvo uždrausta cituoti Jozefo Ratzingerio teologinius raštus, jis vadintas atsilikusiu ir senamadišku. Burnas užčiaupę tylėjo ir niršo jie visi, kai netikėtai J. Ratzingeris buvo išrinktas popiežiumi.
Visą laiką jo pontifikato metu Bažnyčios viduje buvo juntamas slaptas modernistinio sparno revanšistų maištas. Nejau jis laimėjo, nejau vėl jo mintis uždraus? Savo ausimis girdėjau cinišką vieno susireikšminusio vyskupo postringavimą, girdi, popiežius senas, greitai mirs, gyvensime kaip gyvenę. Kliudymą, panieką, abejingumą ir ignoravimą – štai ką rodė nemaža dalis dvasininkų, tarp jų ir kai kurie vyskupai.
Kas iš Lietuvos dvasininkų perėmė Benedikto XVI neštąjį romėniškąjį-lotyniškąjį paveldą ir stilių? Kaip švelniai ir su meile jis tai darė, bet kaip šiurkščiai ir veidmainiškai tai buvo atmetama. Nenustebčiau, kad visuotinai išplitęs neklusnumas būtų galėjęs atimti popiežiui jėgas ir viltį. Bet po to, ką popiežius nuveikė, jam negalima buvo atsitraukti!
Akivaizdu, kad Benediktas XVI išliko veikiamas Jono Pauliaus II sielovadinių standartų įtakos, kurių reikalavimų nebegalėjo išpildyti. Juk nereikėjo būti tokiu veikliu ir viešu sulaukus garbingo amžiaus, juk galėjo valdyti kaip ir daugybė kitų popiežių prieš jį – per savo padėjėjus ir slaptai, pagal galimybes. Bet mums būtų buvę be galo svarbu, kad popiežius išlieka su Bažnyčia, kurios širdyje jis aukoja savo tarnystės auką.
Ir pasiligojusį Joną Paulių II aplinka spaudė atsistatydinti. Tai jis ištaręs garsiuosius žodžius, kad popiežius Bažnyčią valdo galva, o ne ligotomis rankomis. O Benedikto XVI intelektualinės jėgos ir dabar pranoksta daugelio jaunų, šiuo požiūriu nebuvo rimtos kliūties. Dar daugiau, jo tarnystė skelbia, jog Bažnyčią valdo Kristus. Popiežiškosios tarnystės ištikimybė ir pastovumas skelbia ir Kristaus bei šv. Petro ištikimybę saviesiems iki pat mirties. Atsistatydinimas iš dalies pritemdė šią tiesą.
Po Vatikano II susirinkimo prasidėjo Bažnyčios decentralizacija, vyskupų ir jų konferencijų stiprėjimas popiežystės nenaudai. Atsirado labai savitos vietinės bažnyčios, kurių skirtumai yra labai dideli: vienaip yra Afrikoje, kitaip Pietų Amerikoje ar Vakarų Europoje. Ne tik mano, tačiau ir nemažos tikinčiųjų dalies patirtimi, kai kurie vyskupai savo vyskupijose pasidarė didesni nei popiežius. Panašu, kad viso to akivaizdoje Benedikto XVI atsistatydinimas popiežystės autoriteto ir bažnytinės vienybės nesustiprino. Prisiminus popiežiaus šv. Celestino V atsistatydinimą, kyla nuogąstavimas, ar neteks Benediktui XVI kentėti panašiai kaip jam, ar neiškils pavojus Bažnyčios vienybei?
Vienas pažįstamas prasitarė, kad išgirdęs žinią apie popiežiaus atsistatydinimą, pasijautė panašiai, kai jo vėžiu sergantis tėvas savo noru pasitraukė iš šio pasaulio. Jis užmiršo, jog buvo mylimas ir brangus savo artimiesiems, kad jo buvimas buvo svarbus, kad paliko tuštumą ir kartėlį jų širdyje.
Nusiminimas spaudžia širdį dėl mus pasiekusios atsistatydinimo žinios, ypač žvelgiant į atliuoksinčius liūtus, kurie savo dantimis ims draskyti Benedikto XVI palikimą ir visus, kurie tą paveldą priėmė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
