Man bestovint prie įvažiavimo į mano sodybą, šalia pagrindinio kelio, pro šalį pravažiavo mėlynos spalvos „Škoda“ automobilis, bet netoli nuvažiavo, už kokių 200 m apsisuko ir privažiavo prie manęs. Iš automobilio išlipo du vyrai, vienas stambesnis trumpai kirptais plaukais rusva odine striuke, kitas - smulkesnis juoda pūkine striuke, taip pat trumpai kirptais plaukais. Išlipę vyrai pradėjo priekabiauti.
Piktu atgrasiu tonu paklausę „ko čia stovi?“ ir pradėjo artėti manęs link. Siekdamas išvengti fizinio susidorojimo, mandagiai atsakiau „kodėl jūs domitės?“. Tas smulkesnysis atsakė „kriminalinė policija“ ir trumpai atvertęs piniginę parodė kažkokią žalią vizitinę kortelę. Tada į pokalbį įsijungė ir stambesnysis, vėlgi piktu rėkiančiu balsu prie pat mano veido prikišęs savąjį rėkė: „Tu normaliai sakyk, ko čia stovi?“.
Supratau, kad vyrai nusiteikę rimtai ir, siekdamas, kad manęs nesužalotų (mačiau, kad tas stambesnysis laiko suspaudęs kumštį ir ranką atmetęs atgal, pasiruošęs smūgiuoti į pilvo sritį), pradėjau atsakinėti: „Laukiu, kol privažiuos draugas mane paimti“. Tada prasidėjo klausimų lavina tuo pačiu pakeltu tonu:
- Kas paims?
- Draugas.
- Iš kur paims?
- Kaip tai iš kur? Iš čia.
- Tai ko čia stovi?
- Laukiu, kol draugas paims.
- Tai ką čia veikei?
- Tvarkiau sodybą.
- Kokią sodybą?
Tada pirštu parodžiau į šalia, už kokių 50 metrų stovinčius pastatus. O jie toliau klausinėjo.
- Ar čia tavo sodyba?
- Mano.
- Tai ką čia darei?
- Tvarkiau aplinką.
- Ar gyvenama sodyba?
- Šiuo metu negyvenama.
Visi šie pasikartojantys klausimai ir jų nesiorientavimas aplinkoje, jų agresyvumas sukėlė man įtarimą, kad jie gali būti kažko vartoję.
Tuo tarpu stambesnysis, kuris stovėjo arčiausiai, jau buvo pradėjęs mane apieškoti, kišdamas rankas į išorines kišenes ir liesdamas mano striukę iš viršaus. Atrado, kad vidinėje striukės kišenėje kažkas yra ir nieko nelaukęs pradėjo atitraukinėti mano striukę . Įkišęs ranką į vidinę kišenę, išsitraukė mano piniginę ir greta buvusią užrašų knygutę. Padėjo raustis po mano piniginę, klausdamas:
- Ar pasą turi?
- Piniginėje.
Tada smulkesnysis stambiajam sako: „Duok, surasiu“ ir stambesnysis perdavė mano piniginę savo kolegai, o pats užsiėmė mano užrašų knygutės vartymu. Smulkesnysis iš mano piniginės ištraukė mano socialinio draudimo pažymėjimą ir pradėjo žvilgčioti į mane ir į pažymėjime esančią nuotrauką. Tai truko kokią minutę, tada paklausė:
- Telefoną turi?
- Turiu du.
Jis nieko nelaukdamas ir daugiau nieko neklausdamas pasiėmė mano telefonus ir pradėjo po juos naršyti. Vieno telefono nemokėdamas atrakinti dar paklausė, kaip jį atrakinti, bet ilgai po jį negalėjo panaršyti, nes privažiavo mano pažįstamas. Pamatę, kad kažkas privažiavo, jie skubiai atidavė iš manęs paimtus daiktus ir taip pat skubiai pasišalino.
Tik įlipęs į draugo automobilį ir pasijutęs saugiau iškart paskambinau numeriu 112 ir paklausiau, ar Mažeikiuose kriminalistai turi mėlyną „Škoda“ automobilį, ir pasakiau valstybinį registracijos numerį. Tuomet man paaiškino, kad čia yra bendrinis pagalbos centras, ir jie tokios informacijos neturi, bet galintys duoti Telšių apskrities komisariato numerį ir jį padiktavo.
Padėjęs ragelį surinkau man padiktuotą numerį, atsiliepė Telšių komisariatas, paklausiau to paties, jie pasakė, kad irgi neturi tokios informacijos, bet galintys sujungti su Mažeikių komisariatu, taip ir padarė. Atsiliepusio Mažeikių komisariato budėtojo paklausiau, ar Mažeikiuose kriminalistai turi mėlyną „Škoda“ automobilį ir pasakiau valstybinį numerį. Atsiliepęs žmogus dar ramiu balsu man atsakė:
- O kas nutiko?
Greitai viską papasakojau, kad iš minėto automobilio išlipo vyrai, pamojavo kažkokiu neaiškiu pažymėjimu, viską iškratė. Ir dar kartą perklausiau, ar tai policijos ar ne policijos automobilis. Pareigūnas pašiepiančiu balsu atsakė:
- O kas jeigu ir policijos?
- Tai mandagumo reikia mokytis.
O tada ir prasidėjo pareigūno šaukimas, kiek per šaukimą supratau, kad aš pats bukas ir nežinau, kad turiu teisę antrąkart paprašyti parodyti pažymėjimą. Tada dar kartą paklausiau, tai buvo policijos ar nusikaltėlių automobilis. Jau nusiraminęs, bet nenoriai pareigūnas atsakė, kad tai policijos automobilis. Dar paklausiau, ar galiu ką nors padaryti dėl tokio jų neadekvataus elgesio. Man atsakė, kad galiu bandyti parašyti skundą viršininkui. Tuo ir baigėsi mūsų pokalbis.
Aš, kaip aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus, pasijutau teisinėje valstybėje neturintis jokių teisių, pažemintas, išgąsdintas, sutrypta garbe. Iš pareigūnų veiksmų ir pokalbio su Mažeikių budėtoju supratau, jog tokie pareigūnų veiksmai yra toleruojami ir jei nukentėjai nuo pareigūnų, į policiją nesikreipk, nes kolegos jiems padės išsisukti nuo atsakomybės. O kol pareigūnai bus neliečiami, jie ir toliau savavaliaus ir nejaus atsakomybės už savo veiksmus. Juk paprastas žodelis „atsiprašome už sutrukdymą“ butų daug ką pakeitę.
Supratau ir dar vieną dalyką - kodėl žiniasklaida pilna pranešimų apie žmones, kuriuos apgavo sukčiai, apsimetę įvairiausiais pareigūnais. Nieko keista, kad žmonės taip lengvai pasiduoda apgaudinėjami sukčių, juk iš tikro kartais sunku suprasti - čia su nusikaltėliais ar su pareigūnais bendrauji. Juk jie naudoja tą pačią taktiką - pirmiausia įbaugina, tada daro, ką nori.
Juk ir aš būčiau leidęs jiems pasilikti iš manęs paimtą piniginę ir telefonus nesipriešindamas, nes maža ką - o gal rimtai policija, nors patys galimai norėjo apiplėšt. Bet kai pasipriešinsi galimam nusikaltimui, sulaikys už pasipriešinimą policijai, ir tada jau nepaaiškinsi, kad jie nusikalstamai veikė, o tu tik stengeisi apginti savo sveikatą, garbę ir turtą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
