Pirma, kad liaudis negudri ir nieko naujo, be mažų algų, brangaus benzino ir šildymo pasakyti negali. Antroji teigia, kad premjerą turi supti ir greičiausiai supa „geri“ specialistai, jie viską išmano, moka, ir jų patarimai yra neginčijamas gėris ir absoliuti tiesa.
Abi prielaidos ganėtinai skambios ir straipsnyje pateiktos iš tiesų patraukliai, bet abi jos absoliučiai neteisingos iš principo. Visų pirma, liaudis nėra vien tik tamsieji visuomenės sluoksniai, tesugebantys murmėti apie mažą minimalią algą, brangų benziną ir galvojantys, kad daugiabučių, kuriuose jie gyvena, renovaciją turėtų apmokėti valstybė, kuri savo ruožtu pinigų pasisemtų iš slapto šaltinio, trykštančio kažkur slaptuose Seimo ar Vyriausybės koridoriuose.
Apie tamsuolius autorius taip dažnai rašo ir jiems skiria tiek daug dėmesio, kad turbūt tiesiog užmiršo, jog jie statistiškai užima gan nedidelę visuomenės dalį, didžiąją dalį Lietuvos vis dėlto sudaro guvūs, iniciatyvūs ir protingi žmonės, nesitaikstantys su minimalia alga ar mažom pašalpom, jie atsisakė patikėti savo gyvenimą ir savo sprendimus kažkam kitam, juo labiau ne valdžiai. Kai kurie jų emigravo ir dabar daug ir sunkiai dirba svetur, kiti turi aukštą kvalifikaciją ir sugeba užsidirbti juos tenkinančią pinigų sumą Lietuvoje, treti vysto savo verslą, kuria darbo vietas kitiems, dar kiti yra puikūs sportininkai, menininkai, aktoriai, atlikėjai ar netgi „tinklaraštininkai“.
Pažiūrėkite, kiek Lietuva pasiekė tik per kiek daugiau nei du dešimtmečius! Argi tiek įmanoma pasiekti, vien tik skundžiantis maža minimalia alga ir brangiu benzinu? Negi autorius mano, kad šitie žmonės neturi ką patarti, parodyti, neturi tam tikrų pastabų apie negerus dalykus, kurie jiems tokie akivaizdūs, vystant savo veiklą, bet galbūt tokie smulkūs ir nereikšmingi, užimant premjero postą, kad valdžiai paprasčiausiai nematomi?
Be to, ar galima brėžti tokią griežtą liniją tarp visuomenės ir į jos pastabas visiškai nereaguojančios valdžios, kaip tai daro A. Užkalnis? Sveika demokratinė valstybė tuo ir skiriasi nuo kito tipo valstybių, kad čia valdžia – tik visuomenės atspindys, ji atsiranda iš visuomenės ir dirba kartu su ja, ir tai vyksta ciklais iš naujo ir iš naujo, būtent tam, kad valdžia ir visuomenė būtų vienas kryptingai veikiantis organizmas.
Yra tam tikri tipai visuomenių, kur valdžia ir visi kiti atskirti griežta linija. Pats geriausias pavyzdys - autokratinė Baltarusija, kurioje tikrai nėra klausiama liaudies nuomonės jokiais klausimais. Kitas tipas – tai biurokratijoje skęstančios šalys, kuriose būtent remiamasi autoriaus liaupsinamais „neklystančiais“ specialistais ir begalinėmis iš jų sudarytomis komisijomis bei darbo grupėmis, tokios šalies pavyzdžiu galima laikyti Graikiją. Tokios šalys dažnai tampa savo pačios sukurtos, į žmogų neorientuotos sistemos įkaitėmis, taisyklės ir reguliavimas dažnai kuriami vien tam, kad būtų sukurtos ir kad būtų, o ne kad padėtų žmogui kažkokioje veikloje. Tokių šalių likimas – atsakomybės ištirpimas beprasmių taisyklių ir reguliacijos jūroje, kurioje paskęsta ir šalies konkurencingumas ir prasideda nuosmukis, kuris kaip jau matėme gali vesti ir iki šalies bankroto.
Žinoma, valdžia turi dirbti savo darbą ir priiminėti sprendimus, remdamasi specialistų kompetencija, taip pat dažnai pasitaiko momentų, kai reikia ryžtingai priimti nepopuliarius sprendimus, didinti mokesčius, mažinti išlaidas, vykdyti tarptautinius įsipareigojimus savo tarptautiniams partneriams ir šie sprendimai turi būti priimami šaltakraujiškai ir ryžtingai, taip, kaip tuo metu pagal specialistų rekomendacijas yra geriausia, nes tai - stambūs strateginiai, grynai techniniai sprendimai, kuriuos supranta specialistai, o visuomenė geriausiu atveju supras tik praėjus laikui ir pasiekus tam tikrų rezultatų. Savo nuomonę ji pareikš per rinkimus.
Bet visiškai atsitverti, atsiriboti nuo visuomenės nėra gerai, nes joje sklinda ne vien burblenimai apie brangų benziną ir žeminančią minimalią algą, bet ir protingi pastebėjimai iš tokių pat specialistų, o dažnai dar ir geresnių specialistų negu tie, kurie dirba pačioje vyriausybėje (geresnių, nes geriau apmokamų, algos valstybės sektoriuje yra mažesnės, nei privačiame); tai yra smulkūs mikrodalykai, nepastebimi nei oficialiems valdžios atstovams, nei jiems talkinantiems specialistams, bet akivaizdūs iš vidaus, veikiant tam tikroje srityje.
Žinoma, kalbant apie konkretų mūsų premjero atvejį, aš tikrai nežinau, ar ši iniciatyva pasitvirtins – man šita vyriausybė atrodo pernelyg nekompetentinga, populistinė ir bekryptė, todėl nelabai tikiu, kad jai pavyks atsisukti į tą normaliąją, sveikąją visuomenės dalį ir įsiklausyti bei suprasti jos pastabas. Manau, viskas iš tiesų baigsis, kaip ir rašė A. Užkalnis, premjero pasivažinėjimu po provinciją, susitinkant su ne itin išprususiu elektoratu, paagitavimu už savo partiją ir tūkstantį ir vieną kartą išgirstant apie brangų benziną, mažas pašalpas ir skundus, kad kaimyno tvora yra 20 cm aukštesnė, nei turėtų būti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
