Dideliu greičiu pro tave praskrendantis automobilis? Nutukusi šeimynėlė, autobuse užimanti plotą, kuriame laisvai įšsitektų kuopa kareivių..? Jei aš tai pastebiu, gal esu netolerantiškas? Juk jaunimas turi teisę reikšti, kad ir garsiai, savo nuomonę. Keiktis. Gerti. Juk tai jų, ne mano, pasirinkimas! Būti nutukusiam – taip pat nutukėlio, ne mano, pasirinkimas. Širdies ligomis sirgs jis, ne aš.
Kodėl aš čia, atsiprašant, trieskioju? Tolerancija (lot. tolerantia – kantrybė, ištvermė), pakanta – priešingos nuomonės, pažiūrų, tikėjimo, įsitikinimų gerbimas. Įsitikinimų gerbimas. Jei tu įsitikinęs, kad Žemė plokščia, o aplink mus sukasi Saulė, aš tai gerbiu. Gerbiu tavo išsilavinimą, pasaulio suvokimą. Gerbiu, kad tu pradinėse klasėse labiau mėgai krapštyti nosį, nei klausytis mokytojo. Taip pat gerbiu, kad vieną dieną tu nusprendei, kad mokslų jau pakaks ir pradėjai gerti, tuo pačiu savo smegenis ilgiems metams užkonservuodamas tame išsivystymo lygyje, kai tau atėjo mintis apie mokslo nereikalingumą. Aš labai tave gerbiu ir džiaugiuosi nuomonių įvairove. Nes aš – tolerantiškas.
Taip pat aš toleruoju visas religijas, partijas ir pasaulėžiūras. Toleruoju, nes taip daug lengviau ir nuo bandymų kažką suprasti, išsiaiškinti, neskauda galvos. „Tolerancija“ – tiesiog stebuklingas žodis, pateisinantis mūsų... bukumą ir nenorą išsiaiškinti situacijos iki galo.
Homoseksualais domėtis negalima, reikia juos toleruoti
„Lietuvoje nėra tolerancijos“ – šaukia homoseksualų pseudo lyderiai. Kodėl „pseudo“? Nes homoseksualai jų niekur nerinko ir šiam „darbui“ jie pasiskyrė patys save. Na, šiltos vietos užimtos ir nežiūrint, kaip į jas papulta ir kam jos išvis reikalingos, galima pradėti garsiai šūkauti apie tolerancijos trūkumą ir klestinčią homofobiją.
Prisipažinsiu, aš nesu homofobas. Jei tiksliau, aš homoseksualų nebijau. Jų man nereikia, jie man neįdomūs, tikiuosi, kad aš jiems – taip pat. Visą savo gyvenimą draugus rinkausi pats, su aplinkiniais bendravau tik savo noru, nei gėjai, nei lesbietės man nedarė jokios įtakos.
Lygiai taip pat man netrukdė masajų genties klajokliai, laisvai keliaujantys po Tanzaniją. Žinojau, kad ir vieni, ir kiti egzistuoja, gyvena, kažką veikia, bet tai - jų reikalai, jų gyvenimai.
Neseniai sužinojau, kad aš jų (ne masajų) netoleruoju ir esu homofobas. Na, šią žinią gavau ne tik aš, o, ko gero, didesnioji dalis Lietuvos. Pseudo lyderių logika paprasta: mes jums nieko apie save neaiškinsime, jūs tiesiog privalote mus toleruoti. Taip pat mes nesivelsime į diskusijas, neatsakinėsime į užduodamus klausimus, nepateiksime jokių statistinių duomenų. Nes jūs galite ne taip suprasti, kaip mes norime. Ir iš vis, jums per daug garbės, kad dar su jumis kalbamės, todėl pakaks vien to, kad mus toleruosite. Nes taip daro visas pasaulis, Europa, modernūs, šiuolaikiniai žmonės. Žinoma, jūs esate vyžoti runkeliai iš pamiškės, mėšlu apdrabstytomis sermėgomis, tačiau mes, vis dėlto, leisime mus toleruoti. Beje, jei kas neaišku, galėsite pamatyti mūsų paraduose.
Taigi štai vienas tolerancijos pavyzdžių mūsų žemelėje. Jei pasakius paprasčiau, tai mums siūloma priimti egzistuojantį reiškinį, į jį neįsigilinus ir net nepabandžius suprasti jo kilmės, pačios esmės. Be abejo, anksčiau mes į šį „reiškinį“ taip pat nesigilinom, tačiau šiandien jis išvilktas į šviesą, pastatytas viešoje vietoje ir mes tiesiog priversti kažkaip reaguoti. Oi, atsiprašau. Ne „kažkaip“... Tiesiog: toleruoti.
Nutukėlių bėdos - visos valstybės bėdos
Kitas skaudus tolerancijos pavyzdėlis: mūsų (ir ne tik) gražūs, raudonžandžiai, pilnutėliai pupuliukai ir pupulytės. Turiu galvoje – nutukę vaikučiai ir jų tėveliai. Žinau, žinau, turiu tai toleruoti, tai jų pasirinkimas, jų skausmas ir širdgėla... Taip, tai jų bėdos, kurios nejučiomis ir garantuotai perauga į mūsų visų bėdas.
Matote, nė vienas pupulis negyvena vienas. Yra tokia organizacija, kuri vadinasi valstybe. Visi kartu, susiorganizavę, mes sprendžiame mus kankinančias problemas, tvarkomės. Mes, vienaip ar kitaip, susimetame pinigų. Už juos mes: tiesiame kelius, statome mokyklas, mokame algas policijai, gydytojams, gaisrininkams. Taip pat, pagal išgales, bandome kuo efektyviau panaudoti bendras lėšas. Žinau, gal kai kam tai sukels juoką, tačiau šį kartą apie korupciją nekalbėsiu.
Taigi ką blogo man daro storulis? Pažvelkime ne žingsnį, bet du – į ateitį. Jis, be abejo, dažnai serga. O jei dar neserga, tai garantuotai sirgs. Gydymas apmokamas mūsų visų bendrais pinigais, nes tas bėdžius neskaičiuoja, kad jo sumokėtos įmokos gydymui išleidžiamos jau po pirmo rimtesnio vizito pas gydytoją. Kartais jie tampa neįgaliais, mes mokame jiems pašalpas. Jie anksti miršta – mokame dalį laidojimo išlaidų. O blogiausia, kad savęs neprižiūrintys tėvai augina pilnaverčio gyvenimo nepažįstančius vaikelius, kurie, tik užaugę, iš karto papildo ligonių gretas. Ir taip, mūsų visų suburtas būrelis – valstybė, darosi vis ligotesnis, silpnesnis.
Tad, kyla normalus klausimas: kodėl aš – tu – mes turime tai toleruoti? Kodėl turime išjungti savo mąstymą, logiką, protą ir į tai žiūrėti su geranoriška šypsena veide? Kuo savo noru nutukęs, ligotas žmogus skiriasi nuo alkoholiko ar narkomano? Išvaizda, socialiniu sluoksniu? Tai ne kriterijus. Ir vieni ir kiti čiulpia valstybės, tai yra visų mūsų, syvus. Vieni daugiau, kiti mažiau, tačiau čiulpia. Kodėl mes turime užmerkti akis ir viską, atsiprašant, toleruoti?
Be abejo, didelėje žmonių organizacijoje visada bus ir neįgalių, ir ne tokių protingų. Jais rūpintis mes privalome, tam mes ir susibūrėme. Tik, nesuprantamas dalykas: kam skatinti, priimti už savaime suprantamą dalyką, mūsų pačių kuriamas blogybes? Sustokime gi, pagaliau!
Oi, užmiršau! Tolerancija... Pačių pasirinkimas... Ar nejaučiate, kad šiuo atveju tokie žodžiai skamba, panašiai, kaip keiksmažodžiai? Tikiuosi, kad dabar mums visiems bus lengviau suprasti A. Einsteino išsakytą mintį apie gerų žmonių pasyvumo pražūtingumą.
Netoleruokime blogio, kvailumo, nepraustaburniškumo. Tiesiog šiuos reiškinius įvardinkime tikraisiais vardais. Nebijokime. Tiesa, anksčiau ar vėliau, iškils į pirmą planą ir, kuo mes būsime aktyvesni, tuo greičiau tai įvyks.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
