Pavyzdžiui, Didžiojo Ketvirtadienio apeigose popiežius Pranciškus apsilankė nepilnamečių kalėjime, kuriame atliko šios dienos liturgijoje atliekamą kojų plovimo apeigą. Nemažai katalikų liko sutrikę, nes popiežius leido sau laisvai interpretuoti šį liturginį gestą, įnešdamas sumaišties į teologiją ir papročius.
Evangelijoje aprašomos Paskutinės Vakarienės metu Kristus vienuolikai apaštalų nuplovė kojas, duodamas nuolankaus tarnavimo pavyzdį, kuriuo turi remtis krikščionių bendruomenė. Be to, pokalbyje su apaštalu Petru Jėzus atskleidė ir kitą šios apeigos prasmę - moralinį, dvasinį švarumą, kurio neturėjo vienintelis Judas.
Popiežiaus apeigose buvo sujaukta visa simbolika ir tikslas. Liturgijos atlikimo taisyklės reikalauja, kad kojų plovimo apeigos turi vykti bažnyčioje. Turėjo būti parinkti dvylika dorų krikščionių vyrų ar kunigų, o ne nusikaltėliai, kurių tarpe buvo kelios merginos ir kitų religijų atstovai.
Visą laiką popiežiai buvo Vakarų civilizacijos vertybių gynėjai, todėl jos akivaizdaus silpnėjimo akivaizdoje turėjo pasitelkti kitokią simbolių ir gestų kalbą. Dabar popiežius plauna ir bučiuoja nusikaltėliams ir musulmonams kojas – šis vaizdas primena košmarišką sapną, gal net ir pranašystę to, kas laukia Europos: ją siaubs islamas ir krikščionišką moralę praradę žmonės.
Popiežius turėjo plauti kojas daugiavaikiams tėvams, kurių sąmoninga, atsakinga ir dora tėvystė įgalina fizinį Europos išlikimą. Jis turėjo plauti kojas katalikams verslininkams, kurie sąmoningai remia krikščioniškąją kultūrą ir materialiai stiprina bažnytinę bendruomenę. Didžiojo Ketvirtadienio apeigose kojas reikėtų plauti katalikams politikams, kurie politnėje plotmėje palaiko krikščioniškus reikalus, uoliai atstovauja vertybes ir bendruomenę. Kojų plovimo apeigų pagerbimo verti yra visi auklėtojai, kurie ugdo jaunąją kartą krikščioniškųjų dorybių ir pažinimo srityje. Gaila, bet popiežius pagerbė ne mūsų civilizacijos statytojus, bet, jei galima taip išsireikšti, - gangreną, kuri sunkiai arba visiškai negyja.
Kristus bendravo su nusidėjeliais, visuomenės atstumtaisiais, tačiau kojas nuplovė apaštalams, saviesiems, kurie toliau tęs jo misiją. Popiežius Pranciškus norėjo pasirodyti „šventesnis“ už Kristų, tačiau ir vėl nuvylė savo trumparegiškumu ir lėkštumu. Ko dar galime iš jo tikėtis?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
