Man atrodo, likimas visada paklodavo man tinkamą kelią, kuriuo tekdavo eiti tvirtai bei skausmingai susipažįstant su įvairiais gyvenimo kampais. Eidamas trankydavausi į kampus ir juos gludindavau... Skaudėjo, taip labai skaudėjo ir dar skauda, bet jau mažiau. Atsisuku ir pažiūriu, jog kampai suapvalėjo, aš neatsitrenkiu į juos kaip kadaise, o prisiliesdamas praslystu šalia jų ir vėl žengiu pirmyn.
Mes, mano draugas ir aš, buvome du skirtingi žmonės: vienas – iš miesto šurmulio bei didelio namo su patogumais, o kitas – iš vienkiemio, kur stūkso namas, tvartas ir lauke tualetas be vandens. Dviese sutilpome mažame studentiško bendrabučio kambaryje, kur turėjome trintis pečiu į petį norėdami prasilenkti.
Du pasirinkimai – lengvas ir sunkus kelias
Pradžia gal ir buvo sunki, bet laikui bėgant ir žengiant vienu studijų keliu viskas tapo įprasta. Kartu keltis į bendrą paskaitą, sėdėti vienoje auditorijoje, grįžus dalintis ryžių koše iš vieno puodo, prieš tai kartų pasiskirsčius darbus, kad ją pagamintume.
Buvo laikas, kai kelias, kurį ėjau, maniau, yra prasmingas dėl to, kad šalia yra draugas. Bet ir tada buvo du keliai: lengvas – šėlionės, alkoholis, narkotikai, vagystės, muštynės bei sunkus kelias: studijavimas, paskaitos, susikaupimas, atsispyrimas, nepatyrimas kitko ir sėdėjimas ribotame mokslo rate.
Pasirinkimas visada yra, bet dažniausiai reikia tiek daug jėgų, kad pasirinktum sunkiausią kelią... Mūsų kelias buvo sunkus, bet įveikiamas ir tuo metu – geriausias.
Po metų daugelį nuėjusiųjų lengviausiu kelių išbraukė iš sąrašų, jiems dar teko susimokėti už lengvo kelio klaidas ir daugiau jų nematėme, juk mes ėjome kitu – sunkiu keliu.
Išvykau ieškoti „pinigų medžio“
Bėgant antriesiems metams, kaupdamas ant savo pečių įvairiausią išmintį vis mąsčiau, kur ją galiu panaudoti, o panaudojus gauti atlygį, vertą savęs. Mano pirmoji patirtis truko apie pusę metų, kai išvažiavau ieškoti „pinigų medžio“ ir siekiau atsikratyti naštos nuo pečių. Tas laikas prabėgo greitai, o grįžęs Lietuvoje likusiam draugui pasakojau apie įspūdžius, darbą, lengvus, palyginti, pinigus bei kitą pasaulį, negu mums teko patirti. Jo akyse užsidegė toks didelis noras, siekimas ir troškimas bet kokia kaina išbandyti kitą kelią, juk jis mano pasakojimuose atrodė toks lengvas...
Vos po kelių mėnesių aš pasiilgau to „lengvo gyvenimo“ ir pakėlęs sparnus vėl išskridau palikęs draugui menką atsisveikinimo raštelį: „Aš laukiu tavęs kitoje pusėje.“ Kaip dabar atsimenu jo motinos žodžius: „Gal galėtumėt paskolinti draugui tų pinigų?“
Po kelių mėnesių mes kartu su draugu lenkėme nugarą prie darbų, įrodinėjome, ką galime, džiaugėmės, kaip atrodytų kitiems, nuo „pinigų medžio“ nuraškytais vaisiais. Veikdami kartu du žmonės atliko tiek daug, bet... skirtingi pradžios pažinimo keliai, skirtingas gyvenimo supratimas, o gal netgi suvokimas, nuvedė iki sankryžos.
Draugų pasirinkimai buvo skirtingi
Bėgant laikui mes abu kartu sunkiai dirbome, vadovavome kitiems, atrodo, turėjome viską, ko tik širdis geidė tuo metu. Bet... jau tada išryškėjo du keliai, du atskiri žmonės... Jau buvome ne tie draugai, kurie kartu dalijosi vienu bendrabučio kambariu ar kartu sėdėjo už vieno suolo. Jau buvo pamiršti laikai, kai kišenėje švilpaudavo vėjas ir reikėdavo „tranzuoti“ namo, o namie vienam eiti į tvartą pagirdyti karvės, o kitam spjaudytis medžio dulkėmis tėvo dirbtuvėse.
Buvo du keliai: jis pasirinko būti geras „draugams“, tuo metu dirbusiems kartu, o aš pasirinkau būti griežtas sau pačiam ir kitiems, būti kitokiu.
Ar pasirinkau gerai, aš nežinau dar ir šiandien. Ar sunkesnis kelias visada geresnis ir protingesnis, sunku pasakyti.
Bet kai jau neturėjau ko svetur mokytis, kai tas sunkus darbas pasirodė man lengvas ir monotoniškas, kai pasiilgau tikrų sunkumų, didesnių išbandymų, aš išvykau ir juos suradau Lietuvoje. Taip, čia gyvenimas verda kitaip, čia našta slegia pečius vis dažniau ir sunkiau, čia kovojame ne tik su savim, bet ir su sistema, kurios nematydavau kitapus sienos.
Nepakeliamai sunku keltis, dirbti, atiduoti didžiausią vilko dalį ir vėl keltis, dirbti, atiduoti ir dirbti... Man kartais pasirodo, jog kovojame su atriedančiu traukiniu... Gaila, jog yra žmonių, kurie stoja prieš jį ir bando rankomis sustabdyti judėjimą.
Po trejų metų – dramatiškas susitikimas
Praėjus trejiems metams po grįžimo į gimtąją šalį, vėl skyniausi alkūnėmis kelią sunkiame kelyje, dirbau pats ir man dirbo kiti. Aš jau buvau išmokęs dalį sistemos – ne tik mokesčių sumokėjimo, bet ir gyvenimo, žmonių supratimo ir nesupratimo. Dirbau vis tą patį darbą, kaip ir kažkada pasirinkau, kūriau gražesnę aplinką sau ir kitiems ir tuo mėgavausi. Samdžiau darbuotojus, bet ne draugus, stengiausi būti geresnis, supratingesnis ir mokiausi iš savo klaidų vėl ir vėl...
Kol kartą sustojau ties prekių pakrovimo vieta ir laukiau savo eilės, kada man pakraus darbuotojas nupirktas prekes. Kaip šiandien atsimenu savo krintančias skruostu ašaras, atsimenu, kaip purčiau galvą ir negalėjau tuo patikėti... tai buvo JIS. Draugas, su kuriuo išsiskyriau svetur. Tai JIS, kuris pasirinko kitą kelią...
Atrodo, mūsų seni nesutarimai, kurie mus išskyrė, mus suvedė akimirkai kartu... Bet ar man verta spręsti, kam lengviau buvo šią akimirką? Jam sunkiai kraunant prekes, pasakiau: „Mes juk turėjome viską, atsimeni? Kodėl taip atsitiko?“ Jis nieko neatsakė, sukrovė viską, mandagiai palinkėjo gero kelio ir nusisuko.
Aš dar daug kartų grįždavau atgal norėdamas susitikti ir paklausti jo, kur mes, ne tik jis padarėme klaidą, bet jo neradau. Pasukome vėl skirtingais keliais ir pamiršome, jog kažkada seniai eidami kartu tikėjome ir pasitikėjome vienas kitu, valgėme iš vieno puodo bei tikėjome draugyste, dirbome petys į petį ir dalijomės „pinigų medžio“ vaisius...
Ar pinigai, ar kas kitas mus išskiria ir supriešina vieną su kitu? Ar visi stengiamės prisikišti kišenes ir nusisukti nuo savo artimo bei pamiršti, kas esame iš tikrųjų? Tėvai prieš vaikus, vaikai prieš tėvus, brolis prieš brolį... dėl trisdešimt sidabrinių.
Kuriuo keliu pasuksime sankryžoje, sprendžiame tik patys, bet tinkamai pasirinkę draugus, pažįstamus, partnerius, mylimuosius, rasime tikrąjį savo kelią...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
