Kai dienraštyje „Lietuvos rytas“ pamačiau užpuoliko nuotrauką – nustėrau. Supratau, kad tai tas pats keistuolis Nikolajus T., kuris traukdavo praeivių žvilgsnius Šilutės gatvėse.
Ir žvarbią žiemą, ir svilinančią vasarą jis žygiuodavo apsirengęs lyg žmogus iš filmų apie mistiką. Dėvėjo juodą, žemę siekiantį odinį lietpaltį. Akis slėpdavo po juodais akinių stiklais. Avėjo ilgus, juodus batus su platforma. Sunkiais ir dideliais žingsniais gatvėmis jis eidavo nesukdamas galvos. Lyg išorinis pasaulis neegzistuotų.
Gyveno tik su mama. Mokėsi vienoje Šilutės mokykloje. Buvo gero mano bičiulio bendraklasis.
Kelis kartus net lankiausi jo namuose. Tiek aš, tiek jis domėjomės Antruoju pasauliniu karu. Todėl kartais diskutuodavome ta tema jo namuose. Apsikeisdavome knygomis ar kompiuteriniais žaidimais. Jį labai domino istorijos apie šnipus ir specialiąsias tarnybas.
Jo namai taip pat dvelkė paslaptingumu. Net siaubu. Dieną ir naktį langus dengė stori audeklai, todėl kambaryje būdavo tamsu. Jis sakydavo, kad šviesa jį erzina, neleidžia susikaupti. Be to, trukdo žaisti kompiuterinius žaidimus.
Tuo metu, kai aš su juo bendravau, Nikolajus dienomis ir naktimis žaisdavo fantastinius žaidimus „Diablo II“ ir „Heroes of Might and Magic“. Jam patiko ir fantastiniai filmai.
Mokykloje jis pasižymėjo savo intelektu. Buvo puikus matematikas. Net nacionalinėse matematikos olimpiadose jis užimdavo aukštas vietas.
Kaip pasakojo bičiulis, kartais Nikolajus net neidavo į matematikos pamokas. Jam to nereikėjo. Atrodė, kad jis gimė suprasdamas tą mokslą.
Be to, jis puikiai išmanė IT, mokėjo programuoti.
Nikolajus domėjosi rusų literatūra. Kiek pamenu, dar mokydamasis 10 klasėje skaitė Fiodoro Dostojevskio romanus.
Nors buvo labai talentingas mokinys, tačiau vargu, ar tuos laikus jis prisimena su šilta nostalgija. Iš jo nuolat tyčiojosi. Kitiems jis užkliūdavo dėl savo keistos išvaizdos ir keisto elgesio. Šaipėsi ir bendraklasiai, ir kiti tos mokyklos auklėtiniai, net mokytojai! Pašaipos jį lydėjo ir miesto gatvėse.
Įdomu tai, kad jis nekreipdavo dėmesio. Esu matęs, kad panosėje jis net pats pasijuokdavo iš taiklesnių replikų!
Jo šaltumas ir ramybė labai erzino tuos užpuolikus, kurie norėdavo Nikolajų pažeminti. Todėl dažnai patyčios peraugdavo į fizinį smurtą. Tačiau tas vaikinas visada gindavosi ir smūgiuodavo atgal. Ir tai darydavo puikiai! Kartą savo akimis mačiau, kaip jis vienas patiesė tris užpuolikus. Tie chuliganai paspruko neatsigręždami. Pamenu, kad vėliau Nikolajų jie apeidavo sakydami: „Atsargiai, čia tas psichas.“
Su tuo vaikinu nebendravau jau labai daug metų. Prieš penkerius metus, naktį gavau trumpąją žinutę, kurios tekstas buvo maždaug toks: „Šėtonas tave vis tiek suras ir tau atkeršys.“ Nesupratau jos turinio, todėl pradėjome susirašinėti. Paaiškėjo, kad jis naktimis meldė šėtoną, kad atkeršytų jo priešams. Aš taip pat buvau priskirtas prie jų. Kodėl? Nežinau. Nors kartais draugiškai jį pašiepdavau, tačiau tie pokštai nebuvo pikti. Dažniau padėdavau apsiginti nuo patyčių.
Paskutinį kartą Nikolajų mačiau prieš metus Vilniaus gatvėse. Toks pats keistas ir paslaptingas. Nesisveikinome. Greičiausiai, jis manęs net nepamatė.
Aš atsiriboju nuo bet kokių vertinimų. Nesu specialistas ir nežinau, ar jo paauglystės išgyvenimai prisidėjo prie to kraupaus įvykio antradienį. Tiesiog, papasakojau istoriją žmogaus, kuris mokykloje kentė smurtą ir patyčias, o antradienį peiliu sužeidė du Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
