Didelis nedarbas, nors ir nesiekia tokių apimčių, kaip pietinėje Europoje, bet yra itin opi problema daugumoje ES šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Kitos priežastys: ekonomikos smukimas arba stagnacija, neigiamas prekybos balansas ir didžiulė valstybės skola. Ekonomistai ir politikai besitęsiančios krizės akivaizdoje vis diskutuoja ir vieni kitiems įrodinėja, ar valstybei taupyti, ar išlaidauti.
Du klasikiniai keliai: taupyti ir taip mažinti biudžeto deficitą bei skolas ir drauge smukdyti ekonomikos apimtį ir auginti nedarbą, arba atvirkščiai: valstybei išlaidauti, dar daugiau skolintis ir taip mažinti nedarbą, didinti ekonomikos apimtį, drauge auginant deficitą ir skolas. Panašu, kad vis dėlto savo valią šiuo metu pavyko primesti pirmiesiems. Kurį kelią bepasirinktum, visada atsiras kritikų iš kitos stovyklos.
Šiaip jau teisybės dėlei reikia paminėti, kad istorijoje gausu pavyzdžių, kai veikia abi priemonės ir tik nuo konkrečios situacijos ir plano įgyvendinimo kokybės priklauso sėkmė. Bet kodėl dabar Europoje krizė nesibaigia tiek metų, ir taupymo priemonės neveikia arba veikia itin neefektyviai?
Negi nėra trečio kelio be taupymo ir išlaidavimo – kažkokio neišnaudoto rezervo, kai kažko neesminio atsisakymas ar apribojimas suteiktų naują postūmį ekonomikai?
Matant pagrindines problemas ir stebint ne itin ryžtingas ir veiksmingas jų sprendimo priemones, susidaro niūrus vaizdas, kad krizė žemyne tęsis dar bent kelis metus, o paskui, tikėtina, peraugs į ilgą ir varginantį sąstingio ir menko augimo periodą. Kaip tokiais laikais jaustis jaunam, išdidžiam europiečiui, kuriam nuo pat gimimo kalama į galvą, kad jis – didžiausias visuomenės turtas, visiems reikalingas, perspektyvus ir itin saugomas.
O dabar paaiškėja, kad iš tikro jis – ne turtas, o našta, reikalingas tik šeimai, perspektyva abejotina, ir saugomas jis ne nuo realių grėsmių, bet nuo gyvenimo ir paties savęs. Pasirinkimas šiuo atveju skurdus: arba laukti metų metus ir tikėtis, kad stebuklingai atsiras darbas, atitinkantis lūkesčius ir kvalifikaciją, arba emigruoti į šiuo metu geriau besiverčiančią ES šalį, arba nusižeminti, susitaikyti su realybe, kokia ji bebūtų, ir eiti dirbti nekvalifikuoto, pačio bjauriausio ir prasčiausiai apmokamo darbo; žinoma, dar yra verslas, bet ne visi turi tam gebėjimų ir sėkmės.
Bėda ta, kad dėl lepaus, tingaus ir nepelnytai patogaus gyvenimo Europa yra siaubingai apaugusi biurokratija bei iš to kylančia nekompetencija ir to pasekoje praradusi konkurencingumą. Didelė dalis žmonių išvis nenori nieko girdėti apie darbą, nes ganėtinai pasiturimai galima gyventi iš pašalpų, kiti nori dirbti tik lengvus, patogius ir gerai apmokamus darbus, o įsigalėjusi nekompetentinga biurokratija tokiam požiūriui yra sukūrusi itin palankias juridines sąlygas.
Žinoma, dabar šito širšių lizdo taip paprastai nepajudins jokia vyriausybė, nes tai reikštų jos žlugimą. Velniai nematė, palikim tinginius ir dykaduonius ramybėje, tegu dar kurį laiką tarpsta! Bet kodėl dėmesio, politikos ir struktūrinių reformų nenukreipti į Europoje vis dar gana didelę iniciatyvių, norinčių ir galinčių kurti verslą ar dirbti privačiai žmonių grupę, kuriai to padaryti neleidžiama, užkraunant nepavežamą biurokratinių standartų ir reguliavimo naštą.
Nekompetentingi ir už nieką neatsakingi biurokratai, įsigalėję visoje ES, yra prikūrę visokių standartų, taisyklių, normų, komisijų, darbo grupių, kurios dabartiniame pasauliniame kontekste visiškai nereikalingos, neveiksmingos ir tik apsunkina norinčiojo užsidirbti kelią. Gan plačiai paplitęs mąstymas, kad kuo daugiau visokių biurokratinių barjerų, tuo daugiau tvarkos ir kokybės – gal tai ir tiesa, bet kita medalio pusė, kad biurokratiniai barjerai kerta per iniciatyvumą, norą kurti, dirbti ir užsidirbti ir skatina išlaikytinių mentalitetą, o ekonomikoje mažėja gyvybės, veiklos ir pinigų.
Tokių biurokratinės beprotystės pavyzdžių netrūksta ir Lietuvoje; paskutinis, kurį girdėjau, atskriejo iš nedidelio miestelio prie Kauno; ūkininkas parduotuvėje nusipirko karkasinį surenkamą šiltnamį, jį pasistatė savo žemėje prie namų, o po kelių savaičių gavo kelių tūkstančių litų baudą už tai, kad statinys pastatytas nesuderinus su architektu.
Arba „dušmanai“ prie autobusų stočių, mikroautobusais vežantys iš miesto į miestą greičiau ir pigiau, nei dideli autobusai... Kodėl, po velniais, jie dabar persekiojami ir engiami kodėl jiems nepadėjus kuo paprasčiau legalizuoti savo veiklą? Negi biurokratai geriau žino, nei rinka ir keleiviai, aiškiai sakantys, kad toks transportas yra reikalingas.
O kasos aparatai turguje ir mikroautobusuose, arba ką tik perskaityta „idėja fix“ naikinti žalias rodykles prie raudono šviesoforo signalo miestuose... Kyla klausimas, ar tokio kliedesio iniciatoriai patys kasdien per kamščius mieste vairuoja automobilį, ar skraidančia lėkšte vyksta į darbą? Kaip tokioje santvarkoje gyventi žmogui, norinčiam kažką kurti ir kodėl kiekvienas žingsnis toks apsunkintas, nepatogus ir komplikuotas?
Žinoma, iškart atsiras tūkstančiai biurokratinių trintukų, postringaujančių apie gaisro, taršos, žemėtvarkos, miesto planavimo, eismo saugumo, radiacinės saugos, ateivių iš kosmoso ir kelionių laike reguliavimus ir grėsmes, kylančias pasistačius šiltnamį ar vežant keleivius ne pirmos jaunystės mikroautobusu, bet ar jie bent patys tiki tuo, ką daro?
Oficialiai tokiu griežtu reguliavimu ir standartais siekiama kokybės ir tvarkos, bet tai yra dirbtina ir netikra, kuriama tik tvarkos ir kokybės iliuzija, o kas iš tikrųjų sukuriama, tikrovėje parodo rinka ir makroekonominiai duomenys, kurie daugumoje ES šalių yra labai prasti. Tai rodo, kad mes iš tikrųjų nesame nusipelnę tokios aukštos kokybės, tvarkos ir standartų.
Juk jei dabar Lietuvoje uždraustume eksploatuoti senesnius nei 8 metų automobilius, stebuklas neįvyktų ir automobilių parkas, kurio vidutinis amžius 14 metų, staiga netaptų 7 metų automobilių parku; tiesiog sumažėtų eksploatuojamų automobilių skaičius.
Tas pats vyksta ir versle: kuo aukščiau keliama kartelė, tuo mažiau galinčių ją peršokti. Apskritai toks nuoseklus ir kruopštus biurokratinis reguliavimas aktualus tik planinėje ekonomikoje, kur biurokratai nustato, ko ir kiek gaminti – rinkos ekonomikoje to nereikia, nes rinka pati apsprendžia, kurioms prekėms ir paslaugoms lemta būti, o kurioms pražūti. Žinoma, tam tikras reguliavimas reikalingas, bet dabar jo akivaizdžiai per daug.
Biurokratai ir jų taisyklės visai ES yra užkabinę tokį inkarą ant kaklo, kad labai didelė žmonių dalis, dabar neturinti darbo, o gal trūnijanti ir nieko neveikianti kokioje nors valstybinėje kontorėlėje arba vos sudurianti galą su galu, vykdydama privačią veiklą, kurioje reikia ne tik rūpintis klientais, tiekėjais ir konkurentais, bet ir įveikti nesibaigiantį biurokratinių kliūčių ruožą, galėtų pražysti, suklestėti, jei bent truputį sumažintume šitą absurdiško dydžio ir sudėtingumo biurokratinį reguliavimą, jei bent vienu leidimu, licencija ar ataskaita būtų mažiau...
Kiek tai sukurtų darbo vietų, tikro produkto ir mokestinių pajamų – argi tai ne Europos rezervas, kuris ir yra krizės sprendimo raktas, trečiasis kelias, kelias į Europos renesansą, kai nereikia devalvuoti euro, nereikia taupyti, nebūtina ir išlaidauti, o pakankama devalvuoti biurokratinį reguliavimą, kurio vertė neabejotinai per didelė.