Straipsnelį užbaigiau tokiomis mintimis: „Na ką gi – lietuviški runkeliai visur yra runkeliai, pasakytų koks nors Užkalnis ir, galvoju, būčiau linkęs jam pritarti. Bet dar labiau norėčiau patirti, jog taip galvodamas apie savo tautiečius klydau – kažkur skaičiau, kad nuomonės nekeičia tik kvailiai ir negyvėliai“. Praėjus metams ir net paaiškėjus, kad jokios pedofilijos nebuvo, išvadą apie juos galite pasidaryti patys – didelė dalis Kedžio (Neringos?) gerbėjų toliau nerimsta ir kviečia bendraminčius piketuoti prie UNICEF būstinės Londone. Nesvarbu, kur jie begyventų – Lietuvoje ar už jos ribų, savo nuomonės jie nekeičia ir tikriausiai niekada nepakeis. Bet nuomonę šį kartą pakeičiau aš pats – prisipažįstu, jog pavadindamas juos runkeliais buvau neteisus. Runkeliai nenusipelno tokios „garbės“ ir yra neteisinga tokius žmones vadintų jų vardu. Kadangi jaučiu ir savo kaltės dalį dėl to, kad garbingas runkelių vardas purvinamas, noriu viešai jų atsiprašyti ir pasistengti išpirkti savo kaltę reabilituojant garbingą runkelio vardą. Jie patys juk apsiginti negali.
Nežinau, ką galima blogo pasakyti apie runkelius. Cukriniai runkeliai naudojami cukraus gamybai, pašariniai – pašaras gyvuliams. Kiek prisimenu iš vaikystės tarkuoti runkeliai buvo kaip desertas penimai kiaulei, kurią močiutė daugiausiai šerdavo maisto atliekom ir „kiauline duona“ (taip vadino forminę duoną, kuri buvo tokia pigi, kad apsimokėjo šerti kiaules). Taip pat prisimenu talkas, kai visa klasė kiekvieną rudenį būdavo išvežama padėti kolūkiečiams nuimti derlių. Koks džiaugsmas vaikams, kad nereikėdavo sėdėti pamokose... Dažniausiai rinkdavome ir kraudavome į sunkvežimius bulves, morkas ar runkelius. Ir niekam – net žinant vaikų pomėgį sugalvoti pravardes – nekilo mintis pravardžiuoti kurį nors runkeliu.
Man atrodo, kad žmogų ar žmonių grupę pavadinti runkeliais yra nesusipratimas ir grynai lietuviškas fenomenas. Daržove žmogų galima pavadinti vieninteliu atveju, bet nelinkiu nė vienam tokioje būsenoje atsidurti. Tiesa, buvo filmukas vaikams (pavadinimo neprisimenu), kur herojai buvo vaisiai ir daržovės – vyšniukas – gerasis, pomidoras – blogasis, bet jie įkūnijo žmonių bruožus, o ne atvirkščiai. Kaip ir seklys morka.
Įprasta ir nieko nestebina, jei apibūdinant kokį nors žmogų, jam priskiriamos tariamos ar tikros kurių nors gyvūnų charakterio savybės, elgesys ar kūno forma. Visi yra girdėję apie kokį nors žmogų sakant – jis turi kiaulės akis. Ar badosi kaip ežys, ar yra mielas/a kaip katinėlis. Nekeista, ir kai kas nors pavadinamas asilu, avinu ar avimi, žąsinu ar žąsimi, karve ar buliumi, višta ar gaidžiu, kuiliu, lape ar beždžione, žiurke, pele, gyvate ar žalčiu, rupūže ar šliužu...
Yra žmonių, kurie zyzia kaip uodai, darbštūs kaip bitelės, gelia kaip širšės... Visi supranta, apie ką kalbama, kai kas nors pavadinamas ožiu. Esame girdėję, kai kažkas visą profesinę žmonių grupę pavadina – šunauja, ar savo konkurentus kirmėlėmis, bet niekad negirdėjau, kad žmones vadintų kukurūzais, bulvėmis ar morkomis.
Tad kuo gi nusikalto runkeliai? Kaip nutiko, kad runkeliai, kurie visada Suvalkijoje buvo pagarboje (kaip patvirtinimas – pastatyta skulptūra runkeliui Marijampolėje), kurie maitino ne vieną ūkininkų kartą, ir be kurių nebūtų Pirmosios Lietuvos Respublikos pramonės pasididžiavimo – devintą dešimtmetį skaičiuojančio Marijampolės cukraus fabriko – štai jau keliolika metų yra tapę pašaipų ir pasityčiojimų objektu?
Priminsiu, kad runkeliai ir runkelių augintojai visuomenės dėmesį atkreipė 2000–aisiais, kai Suvalkijos ūkininkai, kovodami, kad pagal ES nurodymus nebūtų sumažintos cukrinių runkelių kvotos ir kad nebūtų uždarytas Cukraus fabrikas, rengė nesankcionuotus piketus ir blokavo automagistralę „Via Baltika“.
Tais pačiais metais vyko ir savivaldybių rinkimai. Po rinkimų, kaip žinome, prasideda postų dalybos. Ir atsitiko taip, kad pagrindiniai konkurentai turėjo užsitikrinę beveik vienodą paramą balsų ir kiekvienas balsas lėmė, kam atiteks mero postas. Tuo metu buvau išrinktas į tarybą ir gerai prisimenu, kaip buvau įkalbinėjamas ir viliojamas balsuoti už vieną ir už kitą kandidatą.
Tuomet, iš antro karto, Marijampolės meru buvo išrinktas socdemų atstovas Vidmantas Brazys (beje, jis merauja iki šiol) prieš tai buvęs kooperatyvo „Suvalkijos cukriniai runkeliai“ pirmininkas, aktyviai kovojęs, kad nebūtų sumažintos cukrinių runkelių supirkimo kvotos iš ūkininkų. Jis Kalvarijos policijos buvo įvardintas ir kaip vienas iš aktyviausių automagistralės „Via Baltika“ blokados organizatorių. Tuomet vadinamieji dešinieji, negalėdami susitaikyti su pralaimėjimu pro sukąstus dantis sugebėjo iškošti: „Runkeliai išsirinko runkelį“.
Esu tikras, jei tuo metu V. Brazys nebūtų išrinktas meru (o mano balsas galėjo tai nulemti) – niekas tokios pravardės – „runkelis“ – Lietuvoje nebūtų girdėjęs. Vėliau runkelis tapo šou laidos herojumi, tai pasigavo žiniasklaida ir, bėgant laikui, runkelio vardas pradėtas segti bet kam, kas nepriklauso vadinamajam elitui.
Sutinku, kad Lietuvoje yra nemažai žmonių, kuriais lengvai manipuliuojama, tiki politikų pažadais, tiki sąmokslo teorijomis, kurie tebetrokšta tvirtos rankos ir laukia, kad kažkas ateitų ir išspręstų už juos visas problemas, nemažai tokių, kurie nesidomi niekuo ir kurių vienintelis tikslas – kur susižvejoti kelis litus alaus bambaliui. Net ir esant atviroms sienoms, nemažai tokių, kurie iš savo parapijos kojos nebuvo neiškėlę, kurie paniškai bijo ir nekenčia kitokių, kitokios lytinės orientacijos, kitokios spalvos žmonių. Dažno nepakeičia ir emigracija.
Bet ir vadinkime juos tikraisiais vardais – kedofilais, homofobais, buduliais, morozais, asilais, tautiniu jaunimu – bet tik ne runkeliais. Runkeliai tikrai to nenusipelnė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
