Daug kartų teko lankytis toje mažoje kalnų šalyje. Šalyje, kurios žmonės dažniau šypsosi, nei mes lietuviai, nors jų dalia, tikrai, nepavydėtina. Jiems, kaip ir visiems pietiečiams, būdingas nuoširdumas ir svetingumas, stiprūs šeimos tarpusavio ryšiai. Visi šios kalnų šalies gyventojai savo svečiams ne be pagrindo sako: Armėnijos svečiai yra kiekvieno armėno svečiai.
Lankantis šioje didžiulių kultūrinių lobynų ir kerinčios gamtos šalyje kaskart randi vis kažką naujo. Monolito uoloje iškalta Gehardo šventovė, Garni, Ečmiadzinas. Visų senovės paminklų neįmanoma išvardyti. O ar gali būti didesnis malonumas nei maudynės aukštikalnių Sevano ežero gaivinančiame, tarsi krištolas skaidriame vandenyje?
Šį kartą likimas šioje tolimoje šalyje mane suvedė su kolega, mūsų šeimos draugu Ričardu Kazlausku. Po nuostabaus vyno degustacijos ir siautulingo šokių vakaro kitą rytą abu nutarėme kopti į aukščiausią Armėnijos kalną Aragacą.
Anksti atsikėlę, susikrovėme į kuprines būtiniausius daiktus ir iškeliavome. Kaip tyčia, mums reikiama kryptimi nevažiavo nė vienas autobusas. Teko samdytis taksi.
Pasiekę Aštarako miestelį, jau radome nedidelį autobusą ir nudardėjome į šiaurės pusėje stūksančio mūsų išsvajoto didingo kalno link. Kažkokiame nedideliame kaimelyje teko išsikraustyti, nes autobuso maršrutas jau nebesutapo su mūsų kelionės tikslu.
Įsikinkėme į kuprines ir pėsti patraukėme pirmyn. Kairėje pusėje, kiek atokiau subolavo prabangūs rūmai. Sutiktas vietinis gyventojas mus apšvietė jog tai Armėnijos katalikoso – vyriausio jų dvasininko rezidencija.
Netrukus prasidėjo negyvenamos priekalnių stepės. Aukšta, kaitrioje pietų saulėje išdegusi žolė. Tarpas nuo tarpo pasitaiko žydinčios gėlės. Nežinia, koks stebuklingas skystis maitina jų šaknis tokioje išdžiuvusioje dirvoje?
Siauras keliukas ėmė kilti į priekalnes. Netrukus ir to menko keliuko jau nebeliko. Teko brautis per akmenuotus laukus ir dygius bruzgynus. Kartas nuo karto mūsų kelyje pasitaikydavo žydinčios gėlės. Jų svogūnėlius Ričardas išsikasdavo ir dėjo į kuprinę. Kad galėtų parsivežti ir pasodinti savo sode.
Gamtovaizdis pastebimai keitėsi. Didžiuliai, pilki granito luitai šen bei ten pastodavo mums kelią. Tankūs, labai dygūs krūmai ir aukšta sausa žolė, labai trukdė mūsų judėjimą.
Netrukus pradėjome kopti į beveik stačias uolas. Priėję nedidelę aikštelę, galėjome kiek atsipūsti. Staiga ant plokščio granito luito pamačiau meniškai, tarsi daugybinės s raidės pavidalu susirangiusį nestorą, ilgą padarėlį. Nesu roplių žinovas, todėl negalėjau iš pirmo žvilgsnio pasakyti, kokiai giminei jis priklauso. Atsisukau į Ričardą ir jam pranešiau apie radinį, nes žinojau apie jo domėjimąsi įvairiais gyvūnais.
Deja, kol Ričardas priėjo, anas padaras jau buvo įlindęs į uolų plyšį. Kyšojo tiktai jo uodegos galiukas. Ričardas, prisiartinęs prie uolos, nykščiu ir rodomuoju pirštu nučiupo už kyšančio uodegos galiuko ir ėmė traukti tą gyvį lauk. Ir čia nutiko visai nelaukta atomazga. Anas niekadėjas, vietoj to, kad leistųsi ištraukiamas ir įkišamas į kokį maišą, tik švystelėjo ore kaip žaibo botagas ir įgėlė Ričardui į tą nykštį, kuriuo jis buvo roplį sučiupęs už kyšančio uodegos galiuko!
Štai kokia graudi ir dramatiška atomazga! Aš negalvojau, kad Ričardas taip neatsakingai pasielgs. Maniau, kad jis ištrauks iš kuprinės kokias žnyples ar kitą prietaisą ir sugaus tą gyvatę. Įvyko nepataisomas dalykas, kuris grėsė mums dideliais nemalonumais.
Ričardo ranka ėmė staigiai tinti. Pradžioje sustorėjo nykštys, o vėliau patinimas kilo vis aukščiau. Tęsti kelionę buvo neįmanoma. Teko skubiai leistis žemyn.
Apsidžiaugėme, kad nors dabar mus lydėjo sėkmė. Vos nusileidome nuo kalno į erdvų slėnį, čia aptikome armėnus, kurie atvyko iš Jerevano praleisti savaitgalį. Viena šeima pasisiūlė nuvežti Ričardą į Jerevano ligoninę. Tuo pačiu autobusu, kuriuo mes čia atkakome, teko grįžti ir man.
Ligoninėje Ričardą prifarširavo antitoksiniais serumais. Paaiškėjo, kad jam įgėlė Skydasnukė – viena nuodingiausių Kaukazo gyvačių. Laimė, kad ši buvo dar labai jauna, todėl nuodų turėjo palyginti nedaug. Nepaisant to, mūsų kelionė į Aragaco kalną sužlugo. Teko ją atidėti kitam kartui.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
