Ir, išties, prie mano minties apie paaugliško tipo skaitytojų auditoriją iš dalies prisideda internetinėje erdvėje rasti dažnai itin teigiami, menkai argumentuoti atsiliepimai: "Laabai patiko", "Tookio gerumo knyga, parašyta paprastai ir viskas atitinka realybę..." , o išsamią, objektyvių minčių apžvalgą atradau tik vieną kitą.
S. Parulskis yra vienas žymiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų, bet galime kelti klausimą, ar populiarumas pelnytas nacionalinės premijos laureato bei metų tolerancijos žmogaus vardu, ar tik literatūros chuligano, kurio knygą rekomendavo buvusio draugo kaimynės tetos abiturientė dukra, vardu?
Skaitant išleistą S. Parulskio knygą, esė forma parašytą tekstų rinkinį "Prieš mirtį norisi švelnaus", už akių kliūva keiksmažodžių gausa, ironija, sarkazmas, juodasis humoras - besiliejantys per kraštus, ir jei skaitytojui prasta diena, panirimas į žodžių purvyną ir išsimaudymas jame gali tapti netgi gaivinantis. Paradoksalu - purvu nusiplauti savo paties įsisenėjusias žaizdas ar šviežiai prilipusius skaudulius.
Tačiau po kurio laiko skaitytojas pajunta, kad purvo jame, iš tiesų, ne sumažėjo, o padaugėjo. Ir jokio paradoksalaus lengvinančio gaivumo skaitymo procesas nesuteikė. Tiesa viena - prausiamės vandeniu. Mano noras nėra akcentuoti keiksmažodį kaip blogybę, nes keiksmažodis pats savaime nėra blogai.
Noriu akcentuoti - gausą. Juk visiems kiekvienoje situacijoje tenka prisiversti ar subtiliai išjausti - artėjimą prie kraštutinės ribos. Gyvenant kraštutinume - tiesa virsta apgaule, o grožis - bjaurastimi. Minėjau, keiksmažodis pats savaime nėra blogybė. Ir, išties, teigiamybę įžvelgiu galimybėje, S. Parulskio sarkastiškų tekstų dėka, atsigręžti į pačius save, savo vidinę kultūrą, elgesį viešoje erdvėje.
Ar patys nesielgiame kaip juodadarbiai, sulenktanugariai, liežuvio nevaldantys maurai, be noro prisiimti atsakomybę už savo klaidas, be iniciatyvos, be savivokos apie ilgalaikę dalykų vertę, o ne trumpalaikę naudą? Vartojant daugiskaitą šioje vietoje, išties, pakvimpa egzistenciniu absurdu.
Tad kritišką žvilgsnį siūlau mesti tik į save, to pakaks nesijausti beviltišku bejėgiu, nes juk save galime kreipti, į kokią tik norime pusę. Ne kiekvienas norime kritišku žvilgsniu atsigręžti į save, tačiau faktas, kad S. Parulskio tekstai suteikia puikią galimybę pamatyti veidrodyje paauglio bruožus ir nusišluostyti apsiseilėjusią gėdą tįsančią iš burnos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
