Taigi susirinko niekieno nerinkti žmonės (ar mes Konstitucinį Teismą rinkom?) ir nusprendė, kad mūsų Konstitucija esą draudžia mirties bausmę. O kaip su tautos valia?
Deja, štai ką turim: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“ (Konstitucijos 19 straipsnis), o tai reiškia, kad mirties bausmė - ne Konstitucijos, o įstatymo galioj. O tas, kas atima gyvybę ne pagal įstatymą, nusižengia Konstitucijai, ir tuo pačiu jį nustoja ginti toji Konstitucija: „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“ (6 straipsnio 1 dalis). Nusižengei vienam Konstitucijos straipsniui, paneigei visą Konstituciją, nelauk jos apsaugos.
Verta atkreipti dėmesį, kad šioje vietoje netinka dangstytis „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“ (Konstitucijos 18 straipsnis), nes pirmiausia tai taikytina tik tos Konstitucijos nepažeidusiems, o antra - taip suabsoliutinant vieną straipsnį, turėtume naikinti ir pačius kalėjimus, nes esą „laisvę atimti konstitucija neleidžia“.
Tokiu būdu Konstitucinis teismas viršijo savo galias (nes bandė išplėstai aiškinti Konstituciją), o taip pat - paneigė demokratinės valstybės principus: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ (9 straipsnio 1 dalis), ir joks iš bet kur atvykęs komisaras niekaip negali lemti tautos sprendimo.
Beje, žiaurumas blogiau už mirties bausmę, o čia vis siekiama kažką kankinti „iki gyvenimo pabaigos“. Žiaurumas gimdo žiaurumą, o mirtis vis vien neišvengiama - ne šiaip sau vis plačiau kalbama apie eutanaziją.
Taip kad neskatinkim žiaurumo, nepasmerkim nieko beprasmei egzistencijai - ji nužmogina.
Pasmerktasis myriop gali keliems mirtimi besivaduojantiems gyvybę išgelbėti, nes „iki gyvenimo pabaigos“ galima pragyvent ir turint nesveiką širdį ar inkstus.
Gerbkim kitus, ir būsim gerbiami - savavališkai paneigę kito teisę gyventi tokią teisę atima ir iš savęs. Negi mes nenusipelnėm gyventi saugiai?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
