Taigi daugiau nei pusė metų iki vestuvių su būsimu vyru nuvykome į Vilkijos bažnyčią ir su klebonėliu susitarėm, kada mums tuoktis, kaip vyks ceremonija, kokių dokumentų reikės. Prieš du mėnesius paskambinom jam kažkokiu iškilusiu klausimu, jis pakonsultavo ir pridūrė, kad prie visų išvardintų popierėlių dar atneštume pažymą iš Civilinės metrikacijos biuro.
Ką gi, reikia - tai reikia. Tik jis mums nepasakė, kokio popierėlio jam reikia, tad pamanėm, kad Civilinės metrikacijos biuras išduoda kažkokias pažymas ar dar kokį velnią, ką mes žinome – juk tuokiamės pirmą kartą! Atnešim.
Likus 11 dienų iki vestuvių (nes darbų ir taip turėjom apsčiai), nuvykom į tą Civilinės metrikacijos biurą ir paprašėm pažymos. Darbuotojai tik gūžčioja pečiais, kraipo galvą ir nesupranta, ko mes norim. Skambinam klebonėliui ir pasakojam, kad mūsų niekas nesupranta. O jis... Šaltai, netgi piktai pareiškia:
- Jūs turit „susirašyti“ ir tik tada atvykti pas mane. Aš jūsų netuoksiu be santuokos liudijimo, nes nesiruošiu vežiot čia dokumentų.
Mes minutėlei atsidūrėm transo būsenoje. Atsipeikėjom ir bandėm gražiai tartis (su kunigais pyktis niekas nenori), kad mes patys galim nusivežti tuos dokumentus po visos ceremonijos. Tačiau jis priešinosi ir aiškino, kad mes - ne jo parapijiečiai ir jis mumis nepasitiki. Dar pridūrė, kad jei nepatinka jo sąlygos, galim ieškoti kitos bažnyčios, ir numetė telefono ragelį. Likus 11 dienų!
Įdomu, kodėl viso to nepasakė anksčiau, kai dar turėjome galimybę rinktis? Atsidūrėm vėl geram transe. Atsipeikėję nusprendėm, kad galim ir susirašyti: koks skirtumas, nesvarbu, kad planai jau sujaukti. Drebančiomis kojomis atgal nusvirduliavom į Civilinės metrikacijos biurą, o ten sužinojom, kad prašymai santuokai paduodami mažiausiai prieš 14 dienų (o mums, kaip minėjau, jau buvo likę tik 11)! Nieko nepešę išėjom. Jaučiau, kaip tvenkiasi ašaros ir asfaltas siūbuoja po kojomis...
Pradėjom skambinti giminėms ir pažįstamiems, gal kas galėtų kaip nors pagelbėti. Sužinojom, kad minėtasis Vilkijos klebonas labai mėgsta gauti pinigėlių avansu, o mes tokių jam nepalikom. Nepagalvojom. Planavom atsiskaityti po ceremonijos. Pradėjom mąstyti apie tai, jog reikia kuo greičiau vykti pas jį ir užglaistyti šią mūsų aplaidžią „klaidelę“. Tik kad šleikštulys burnoj kilo vien apie tai pagalvojus. Pasitarę, nusprendėm, kad geriausia būtų pakeisti bažnyčią, nes tas gerbiamasis Vilkijos klebonėlis dar kokią kvailystę iškrės teikdamas mums santuokos sakramentą. Buvo nesvarbu ir tai, kad prieš mėnesį jau buvo išsiuntinėti kvietimai su Vilkijos bažnyčios adresu.
Susiradom kitą bažnyčią, kunigas gražiai mus priėmė. Ir čia ne viskas ėjosi kaip per sviestą, mat mūsų vestuvių dieną šis kunigas turėjo vykti į kitą vietą, bet maloniai mums pagelbėjo iškviesdamas iš gretimos bažnyčios kleboną. Taigi lyg ir viskas susitvarkė...
Tačiau taip ramiai visko nepalikau. Teisybė turi būti. Paskambinau į arkivyskupiją, papasakojau visą istoriją. Jie taip pat gūžčiojo pečiais ir nežinojo, ką man atsakyti, kaip tik tai, jog tai - klebono kaprizas. Juokas pro ašaras. Jie pažadėjo išsiaiškinti susidariusią situaciją ir pažadą tesėjo. Kitą dieną paskambino arkivyskupijos atstovas ir pranešė, kad pats arkivyskupas paskambino Vilkijos klebonui, ir klebonėlis išsigandęs pasakė, jog mes tikriausiai ne taip jį supratom. Esą jis tuo metu kažką dirbo, kad nesusikalbėjom, kad „tegul jie atvažiuoja ir aš juos sutuoksiu, kaip reikia, nuvešiu visus dokumentus, jokių problemų čia nėra“. Žinot, ką... gerai, kad yra tikrai pasišventusių kunigų, antraip...
Susidūrėm ir su bažnyčių administratorėm – davatkėlėm, pas kurias kabinetuose yra aukų dėžutės, bet čia jau kita istorija. Dabar mes jau susituokę ir laimingi. Praėjus beveik metams, ima tik juokas, bet dabar tikrai nenorėčiau turėti jokių reikalų su bažnyčiomis ir kunigais, nenuostabu, kad Bažnyčia pritraukia vis mažiau jaunimo – patys juos ir atbaido.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
