Mūsų istorija su šia bažnyčia prasidėjo labai gražią pavasarinio sekmadienio popietę. Atvykus iš Vilniaus į bažnyčios zakristiją mus pasitikęs kunigas prašė palaukti, kol jo kolega baigs bendrauti su parapijiečiais.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė normalu: žmonės užperka mišias ir, atsidėkodami bažnyčiai, paaukoja kažkokią sumą pinigų, tačiau šis įsitikinimas greitai išnyko. Belaukiant savo eilės mano akys užkliuvo už senyvo amžiaus močiutės, ji savo drebančiose, susiraukšlėjusiose rankose gniaužė kupiūras pinigų. Nieko keisto iš pirmo žvilgsnio nepamaniau, tačiau nustėrau, kai ji tuos pinigus perdavė kunigui.
Moteris užpirkinėjo mišias kažkokiai progai ir už savo krikščioniško noro išpildymą padavė 150 Lt. Kaip pensininkei (apie 75-80 metų), pagalvojau, nemaža pinigų suma, teks močiutei kelias dienas nevalgyti. Tačiau kunigėlis apie tai nepagalvojo.
Močiutė ant stalo padėjo 140 Lt popieriniais, o 10 litų pažėrė metalu po 2 litus ir 1 litą.
Kunigas, išvydęs metalą, labai supyko ir akivaizdžiu rankos mostu stumdamas metalą toliau nuo savęs močiutei liepė metalą susirinkti ir kitą kartą tuos 10 litų atnešti popieriniais, nes jis - ne bankas ir metalo nepriima... Mano ausys ir akys nesuvokė tokio kunigo elgesio, nespėjus apsižvalgyti močiutė nuleidus akis pasišalino iš zakristijos...
Atėjo ir mūsų eilė pabendrauti su kunigu... Su sužadėtiniu kunigėliui papasakojom apie savo planus santuokai Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje, kad esame iš Vilniaus, tačiau gerų prisiminimų vedini santuokos sakramentą norime priimti gimtajame mieste. Mums buvo atsakyta trumpai ir griežtai: „Aš dabar neturiu laiko, ateikite kitą dieną, čia ne 5 minučių pokalbis“, apie jokius mūsų paaiškinimus, jog mes - ne vietiniai ir kasdien važinėti iš Vilniaus į Panevėžį neturim galimybės, jis net nenorėjo girdėti.
Galiausiai pavyko su juo pradėti tartis dėl kito susitikimo. Žinoma, laiką derinom ilgai, nes kunigas niekaip negalėjo apsispręsti - kitą savaitgalį bus laidotuvių ir jam reikės ar nereikės jose dalyvauti, jis bus laisvas ar užimtas.
Atvykstant pas kunigą tikslios vestuvių datos neturėjome, mastėme apie kelis savaitgalius. Kunigo teiraujantis, ar bus vietos ir laiko mūsų norimomis dienomis, atsakymo sulaukėme tokio: „Atvažiuosit kitą kartą, pašnekėsim ir pažiūrėsim, dabar neturiu, kada su jumis kalbėtis“.
Prašymas tik pažiūrėti, ar yra vietos, nesuveikė (katedros užimtumo knyga buvo jo rankose, nes prieš tai matėme, kaip į ją rašėsi laiką ir vardus žmonių, už kuriuos artimi žmonės užpirkinėjo mišias).
Kunigo akys buvo pilnos pykčio ir arogancijos. Iš jo ėjo šaltumas ir neigiami jausmai. Iš katedros išėjau pikta, nesupratusi, kas įvyko, man buvo liūdna ir pikta, ašaros kaip pupos riedėjo skruostais, jausmai viduje tiesiog virė. Nesupratau, kodėl kunigas toks buvo ir taip elgėsi ne tik su mumis, bet ir kitais parapijiečiais. Sužadėtinis ramino, kad nesijaudinčiau, sakė, kad gal kunigas buvo prastos nuotaikos.
Bet istorija tuo nesibaigė. Atvykus kitą kartą sutartu laiko geriau nebuvo. Su kunigu buvome susitarę susitikti zakristijoje, tačiau atėjus prie jos teko nusivilti - kunigo nebuvo. Paskambinus telefonu, mums buvo pasakyta, kad kunigas raštinėje ir jokioje zakristijoje jo nėra ir nebus, bet mūsų laukia ten. Tebūnie, pagalvojau, juk raštinė - čia pat.
Kunigas mūsų jau laukė ant raštinės laiptų su ironiška šypsena veide. Liepė mums prisėsti ir jo palaukti. Belaukiant rimto susitikimo su kunigėliu, kelios minutės laukimo virto ne susikaupimo ir ramybės akimirka, o pasibaisėjimu garsais, kurie sklido iš gretimos patalpos (kunigas pamiršo uždaryti duris, todėl viską, kas buvo kalbama kitame kambaryje, girdėjome puikiai). Kunigas bendravo su kažkokiu vyru, pasakojo istorijas iš bažnyčios gyvenimo bendraujant su parapijiečiais. Pasakoti, kaip jis vadina močiutes, man neapsiverčia liežuvis. Kunigo leksikonas prilygo gatvės mužiko kalbai, o ne Dievo tarnui.
Mūsų pokalbis su kunigu truko apie 15-20 minučių, tačiau jo užteko, kad suprastum, jog papuolėm, ne į Dievo namus, o į patį tikriausią UAB. Po gražaus kunigo pokalbio apie mūsų apsisprendimą tuoktis, jis priėjo prie pagrindinės temos - pinigų. Mums buvo pareikšta, kad bažnyčia iš jaunavedžių prašo nei daug, nei mažai - 300 Lt už sutuokimą. Mums buvo paaiškinta, kad bažnyčiai labai brangu mus sutuokti, nes tik dėl mūsų bus uždegtos šviesos (o elektra juk labai brangi), bus uždegtos žvakės, ateis klapčiukas ir vargonininkas (o jiems gi reikia mokėti), viskas labai brangu, todėl jie tiki, kad tokia auka mums problemos nesudarys, o bažnyčia bus patenkinta.
Taip pat kunigas nepamiršo mūsų perspėti papasakodamas istoriją, kaip jaunieji po tokio jo aukos paprašymo pasiskundė klebonui. Jis vaizdžiai rodė pasipiktinimą tokiu jaunųjų elgesiu ir perspėjo, kad mes taip nedarytume. Vėliau kunigas pakartojo, jog jis tikisi, kad 300 Lt auka mums nesudarys problemų ar sunkumų, juk mes, jaunimas iš sostinės, suvokiame, kiek viskas kainuoja, ir juk viskas bus daroma tik dėl mūsų.
Šokas tuo nesibaigė. Paklausus, ar kunigas mus sutuoks laimingąją mūsų dieną, atsakymas pribloškė dar labiau: „Kas bus po kelių mėnesių, aš nežinau. Tada bus vasara, galbūt aš atostogausiu kur, galbūt dirbsiu, dar nežinau... ir šiaip šitą klausimą aptarsime kitą kartą“.
Išėjus iš kunigo jaučiausi dar blogiau nei pirmą kartą. Pati dirbu paslaugų sektoriuje ir puikiai žinau UAB subtilybes, arogancijos ir pagiežos požymius bendraujant. Viskas yra suprantama, kai eini pirkti paslaugos į įmonę, kuri teikia tam tikras paslaugas, supranti, kad su tavim kaip su šiukšle elgiasi, nes tik jie tai tau gali suteikti ir tu paslaugą pirksi bet kokiu atveju. Išėjus iš Dievo namų taip jaustis neturėčiau, tačiau jaučiausi.
Vėliau, bendraujant su Panevėžio gyventojais, apie katedrą teko išgirsti ir daugiau atsiliepimų. Mano įsivaizdavimas, kad katedra yra UAB, patvirtino visi. Teko girdėti, kad į tuos prašomus 300 litų neįeina raudonas kilimas, ko dauguma jaunųjų pageidauja. Jį ištiesti kainuoja papildomai dar 100 litų. Bijojau net klausti, kiek kainuotų papuošti katedrą.
Tikiuosi, mano istoriją visi supras tinkamai. Pasakoju įspūdžius, kurie sukėlė man daug pykčio ir liūdesio, privertė susimastyti apie tikėjimą ir jo skleidimą. Kaip jaunas žmogus, aš net susimąsčiau, kam tas tikėjimas, bažnyčia, santuokos sakramentas, jei norint pasidaryti šventę reikia pajausti tiek neigiamų emocijų, kurių šventuose namuose neturėtų būti.
Nenoriu teigti, kad Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje visi kunigai tokie, su kokiu mums teko susitikti, tikiuosi, kad taip nėra. Bet patikėkite, Panevėžyje yra ir kitų labai gražių bažnyčių, kurios savo parapijiečių laukia rankas ištiesę ir priima šiltai, o arogancijos ir pasikėlimo nerandama. Kai kitam kunigui užsiminėme apie auką, kunigas pasimetė ir paaiškino žodžio „auka“ reikšmę.
***
Kaip „Bendraukime“ šią savaitę jau sakė Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros administratorius Eugenijus Troickis, santuokos ceremonijos aukos yra laisvanoriškos. „Tačiau jaunavedžiai patys labai dažnai iš anksto klausia, kiek turėtų aukoti bažnyčiai. Na, tai mes ir pasakome, kiek kainuoja vargonininkas, patiesti raudoną kilimą, užsakome puokštę, uždegame šviesas. Na, ir prie to – dar auka bažnyčiai. Poros pačios gali nuspręsti, aukoti prieš ar po apeigų“, – tikino dvasininkas.
Pasak E. Troickis, būna ir tokių porų, kurios nieko neaukoja: „Bet nieko dėl to neatsitinka – apeigas pravedame kaip visuomet. Nesivysi po ceremonijos žmogaus ir nereikalausi pinigų...“
„Tiesa, būna labai keista, kai poros kelia vestuves už 10 tūkst. litų, o kelių šimtų Bažnyčiai nepaaukoja. Atvažiuoja į bažnyčią su limuzinu, tačiau aukodami Bažnyčiai nori bet kokia kaina sutaupyti. Kokia tavo meilė Bažnyčiai, jeigu jai numeti grašius?“, – „Bendraukime sakė Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros administratorius.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
