Čia aš noriu pasidalinti mintimis ne apie tuos draugus, mūsų bendraminčius, kuriuos aplankome arba kurie atvyksta kartais pas mus. Kurių draugystė gali būti nuoširdi arba apsimestinė. Kalbu apie draugus, kurie mus supranta iš pirmo žvilgsnio, o kartais net mūsų mintis gali skaityti. Kurie mūsų niekuomet neišduoda. Paradoksas, tačiau šie mūsų ištikimi draugai ir bičiuliai yra nuožmaus girių plėšrūno vilko tolimi giminaičiai - šunys. Įvairaus kalibro: nuo mažiuko, telpančio į kišenę iki solidaus sanbernaro ar dogo.
Katės taip pat kilusios iš plėšrūnų, tačiau jų paskirtis kita. Be to mūsų šeima jas retai laikė, todėl kalbėsiu apie šunis, kurie yra nuolatiniai mūsų gyvenimo palydovai.
Kad neįsižeistų kačių mylėtojai, tarp jų ir mūsų dukra Ramunė, kuri laiko protingą katę Temą, aš čia pateikiu vieną dialogą. Kalbasi šuo ir katė. Šuo klausia:
- Kaip manai, kas protingesnis, katė ar šuo?
- Žinoma, kad katė. Ar tu nors kartą matei, kad 10 kačių tundroje vilktų roges su žmogumi?
Mano meilė šunims labai sena. Jai jau 66 metai. Ši meilė gimė dar tada, kai mes gyvenome kaime. Pas mus apsilankydavo Lietuvos partizanai. Po vieno apsilankymo mūsų aviganis Tigras visą naktį labai piktai lojo. Ryte tėvelis apžiūrėjo sodybos aplinką ir aptiko enkavedistų pasalos požymius. Netrukus teko sprukti į miestą. Taip šunelis mūsų šeimą išgelbėjo nuo Sibiro.
Tik nemanykite, kad tai vienintelis, išskirtinis atvejis. Tūkstančiai Lietuvos šunų tuo metu gelbėjo žmonėms gyvybę. Pagal jų lojimo tembrą ir intonaciją naktį galima buvo suprasti, kas ateina: priešai ar draugai. Vėliau enkavedistai ir stribai tai suprato, todėl kaimuose iššaudė beveik visus ištikimus žmogaus draugus.
Vilniaus universitete matydavau šunelius, kuriuos eksperimentatoriai vesdavo į operacinę. Kaip graudu būdavo į juos žiūrėti! Šie vargšai jausdavo, kas jų laukia, todėl spyriodavosi, neidavo. Vienas turėjo tempti už pavadžio, o kitas šunelį stumti. Tačiau jie gyvybę aukojo kilniam tikslui – mokslui. Operuodami šunis chirurgai mokėsi persodinti širdį. Ne vieną ir ne du šiuos pasmerktuosius man pavyko išgelbėti susitarus su šėriku. Vieno tokio gražuolio net vardą prisimenu - Gito. Matyt, šeimininkas buvo ne lietuvis. Vėliau mes vardą pakeitėme į Gitą. Jis ištikimai tarnavo iki savo dienų pabaigos.
Kai mūsų jaunesnioji dukrelė buvo dar maža, ji labai užsinorėjo šunelio. Nuvažiavome į Kalvarijų turgų ir nupirkome mažytį aviganį. Parsivežėme, davėme vardą (dabar jau neprisimenu kokį). Šunelis, nors dar mažas, tačiau buvo su charakteriu, nesileido skriaudžiamas. Kadangi abu su žmona dirbome ir mokėmės, nebebuvo daug laiko šiam mažyliui auklėti, o Ramunėlės meilė jam greit išblėso.
Gaila buvo skirtis, tačiau nebeliko kitos išeities, kaip vėl važiuoti į tą patį turgų. Tik šį kartą ne pirkti, o parduoti šunelį. Reikia pripažinti, kad ilgai ten neužsibuvome. Netrukus prie mūsų priėjo žmogelis iš kaimo. Jam labai reikėjo gero šuns. Pažiūrėjo į nasrus, pačiupinėjo viršugalvį ir, nesiderėjęs šunelį nupirko.
Septintame dešimtmetyje kolega docentas Gavelis padovanojo man šunį. Matyt, daugiabutyje buvo keblu laikyti didelį šunį, todėl paklausė, ar nereikia jo mums. Mielai sutikau. Žmonai pasakiau, jog atveš mažą, kambarinį šunelį. Kai atvažiavo anas (jo vardas buvo Raudis), iš karto įsitaisė kambaryje ant sofos. Toks didžiulis kudlotas aplėpausis. Žmona neteko žado. Žinoma, Raudis gyveno ne kambaryje. Jis mūsų sodybą saugojo nuo miško pusės. Turėjo didelę judėjimo laisvę, nes grandinė slankiojo ant ilgokos ištemptos vielos. Gyveno jis erdvioje patalpoje po pirtimi. Kai būdavome pirtyje, girdėdavome grandinės žvangėjimą į slenkstį, kuomet jis lįsdavo į savo buveinę. Tas grandinės skambėjimas man jaučiasi iki šiol, nors jau prabėgo 27 metai kai to šunelio nebėra.
Raudelis daug metų žiemą mus lydėjo kuomet su draugais slidinėdavome aplinkiniuose miškuose. Buvo stiprus šuo, todėl lengvai patempdavo su slidėmis tuos, kurie jau nebegalėdavo patys judėti. Jis ištikimai mums tarnavo apie dešimtmetį.
Kai buvo jau solidaus amžiaus, mums bevaikštant po miškus staiga atsisakė jo kojos. 40 kilogramų sveriantį draugą man teko nešti ant pečių. Vėliau namuose dar atsigavo. Tačiau neilgam. Vieną rytą (jis jau buvo palaidas) radome prie sandėliuko nebegyvą. Kai su žentu Arvydu jį laidojome sodelyje, abiem iš akių tryško ašaros. Šuns amžius apie 7-8 kartus trumpesnis nei žmogaus, todėl daug kartų tenka labai skausmingai išsiskirti su mylimu, ištikimu draugu.
Po keliolikos metų dukra Ramunė už 600 litų nusipirko kilmingą tigrinę bokserytę Vizą. Jos motina buvo iš Rusijos, kilusi berods nuo Obės, o tėvas iš Vokietijos. Žodžiu, maišyto kraujo, todėl labai protinga, puiki plaukikė. Be to tikra darbštuolė. Jeigu suras kokius nors pagalius, kad ir didžiausius, visus atneš ne tik iš sausumos, bet ir iš vandens ištrauks.
Dukra nutarė, kad reikia palikuonių, todėl suporavo su kilmingu bokseriu. Gimė net 8 bokseriukai. Vieną padovanojo mums. Jį mes pavadinome Luidu. Kitas šunytis Lordas teko kaimynei Renatai. Mūsų draugams Janinai ir Jonui padovanojome Lyrą. Jonas man pasakojo kaip jie Lyrą vasarą pirmą kartą nusivežė į sodybą. Jonas labai stebėjosi kaip tas šunelis ten jautėsi tarsi savo namuose. Jo elgsena ir manieros Jonui priminė seniai mirusio dėdės, kuris ten gyveno, elgseną.
Bokseriai mane pakerėjo. Drąsūs, labai judrūs, išmintingi ir paklusnūs. Kambaryje, kur jie gyvena, nesijaučia šuns kvapo. Jie niekuomet be reikalo „nekoncertuoja“. Jų sąkandis ypatingas. Jeigu pačiups kokį pagalį ar kitą daiktą, nebandyk atimti. Jie užtikrintai ir nedvejodami įsikabins į sėdynę tam, kuris mėgintų užpulti jų šeimininką.
Dabar kiekvieną rytą bėgau mankštintis jau nebe vienas. Mane lydėjo du apsauginiai: Luidas ir Lordas. Kai oras būdavo geras ir turėdavau laiko, mes trise išeidavome paklajoti ir po tolimesnius miškus.
Kai Luidui buvo gal pora metų, atsitiko nelaimė. Kieme elektrinių grąžtu gręžiau metalą. Luidas nosyte prilietė prailgintojo laidą, kurio izoliacija, matyt, buvo kiek įtrūkusi. Išgirdau tokį klaikų, beviltišką šuns kaukimą. Matyt, elektra jam sukėlė ne tik skausmą, bet iš šoką. Aš nespėjau apsidairyti, kai jis dingo iš kiemo. Dabar tiksliai neatsimenu, kiek dienų jo ieškojau. Išnaršiau visas apylinkes. Niekur nepavyko jo rasti. Nei gyvo, nei mirusio. Duktė patarė duoti skelbimą į radiją. Taip ir padarėme. Po kurio laiko sulaukėme skambučio iš karinio dalinio Visoriuose. Nuvažiavome ir už 150 litų išpirkome gyvą ir sveiką savo augintinį.
Netrukus Ramunės šeima atsikėlė gyventi į tą patį namą, kur mes gyvename. Dabar ir Viza persikraustė į mūsų butą. Mane ji pripažino šeimininku. Nors ir smulkesnė už Luidą, tačiau nuo manęs šį vydavo šalin.
Važiuodamas dviračiu kartais paimdavau ir Vizą su Luidu. Gatve jie bėgdavo šalia ant pavadėlių. Miške paleisdavau. Tuomet anie bėgdavo laisvi, neatsilikdami nuo dviračio.
Pas mus atvažiuodavo draugai. Pasiimdavome kuprines ir eidavome į mišką. Kartu paimdavome ir Vizą su Luidu. Kurdavome laužą, kepdavome šašlykus.
Kartą miške prie laužo šventėme pirmą Naujų metų dieną. Staiga Vizą ėmė purtyti viso kūno drebulys. Nors lauke ir nebuvo labai šalta, tačiau ji, matomai peršalo. Po kurio laiko pastebėjome, kad negaluoja. Veterinaras diagnozavo miokarditą. Vaistai laukiamo efekto nedavė. Vieną dieną jos širdelė sustojo. Atlikau išorinį širdies masažą. Tą kartą pavyko reanimuoti. Deja, pirmykštės būsenos atstatyti nebuvo galima. Pagyveno gal savaitę ir iškeliavo į dausas. Tada jai buvo 11 metų. Už tvoros atsirado naujas kapelis su nedideliu paminklėliu.
Ramunė jau buvo įsigijusi kitą augintinį, vokiečių aviganį Kerką. Pradžioje buvo nemaža problema ir daug ašarų. Paaiškėjo, kad Kerkiukui įtaria stemplės divertikulą (išvaržą), todėl jis negali normaliai ėsti. Teko gabenti į Kauną pas chirurgus. Ačiū Dievui, viskas sėkmingai baigėsi. Dabar šis didelis, protingas, galingas ir piktas šuo gyvena kieme voljere. Priešingai nei jo pusbroliai bokseriai, jis turi gerus kailinius, todėl nebijo šalčio. Žinoma, be antsnukio mes jo neišleidžiame į laisvę.
Luidas ne tiktai prie dviračio gražiai bėgdavo. Jis taip pat labai mėgo važinėtis automobiliu. Sėdi toks solidus. Įsitaiso ant galinės sėdynės ir saugo mašiną.
Po kurio laiko pastebėjome, kad Luidas labai greit pavargsta ir jam sunku šlapintis. Kai nuvežėme pas veterinarą, ultragarsu nustatė, jog mūsų šunelis serga jau išplitusiu prostatos vėžiu. Operuoti nebuvo jokių galimybių.
Tą vasarą jį dar nusivežėme į draugų sodybą prie Ignalinos. Ėjome rinkti spanguolių. Raiste pasitaikė gilus ir platus vandens pilnas griovys. Aš buvau toliau, o Luidas ėjo šalia žmonos. Vėliau ji pasakojo, kad jis šokdamas per griovį paniro po vandeniu. Jeigu žmona nebūtų buvusi šalia ir nebūtų jo ištraukusi, mūsų šunelis tada būtų paskendęs, o mes nebūtume žinoję, kur jis dingo.
Vieną rytą atsikėlę radome pilną kambarį kruvino šlapimo. Vargšas neišlaikė. Gal jis ir prašėsi, bet mes negirdėjome, kadangi miegojome kitame kambaryje.
Buvo skaudu žiūrėti, kaip jis dejuoja. Matyt, labai skaudėjo. Šlapinosi sunkiai, su krauju. Galiausiai nustojo ėsti. Būtų buvę nežmoniška leisti jam ilgiau kankintis. Uždėjau eterio kaukę. Mūsų mylimas, ištikimas draugas kvėpavo vis lėčiau ir lėčiau. Galiausiai jis ramiai užmigo. Amžiams. Tik jo gražios aksominės akys vis žiūrėjo į mane. Tarsi prašydamos atleisti, kad taip greit išeina iš mūsų. Amžinojo poilsio jis atgulė šalia savo mamos. Jam taip pat buvo 11 metų.
Mus apleido abu ištikimi bičiuliai ir draugai. Ypač tai jautėsi, kuomet iš ryto bėgdavau į mišką. Namuose ant grindų nebeliko ir patiesalo, kur jie gulėdavo. Žmona nusprendė, kad daugiau šunų kambaryje nebereikia. Tačiau tai buvo vienpusiškas sprendimas. Aš, kaip ir Romualdas Granauskas, bokserius taip pamilau, kad be jų nebegaliu gyventi, todėl puoselėjau slaptą viltį.
Ėmiau naršyti interenete. Aptikau, kad Vilniuje, Fabijoniškių rajone Monika dar turi vieną 2 mėnesių bokseriuką. Nuvažiavau ir už 250 litų nupirkau. Monikos dukrelė su ašaromis akyse paleido iš savo glėbio tą mažą padarėlį. Užkišau į užantį ir parsivežiau namo.
Žmonos reakcija buvo audringa ir nenuspėjama. Kažkurį laiką net kalbos dovana buvo prarasta. Tačiau netrukus jos širdis atlėgo, nes pagailo mažo padarėlio. Siekiant įamžinti Luido atminimą, mažyliui suteikėme labai panašų vardą – Luidis. Kai jis paaugo, išryškėjo, kad šis bičiulis žymiai aršesnis už ramų ir santūrų Luidą. Gal todėl, kad nebuvo labai kilmingas. Kuomet paaugo, jis kibdavo į plaukus daug didesniam ir stipresniam Kerkui, siekdamas įrodyti, jog jis o ne aviganis, mane labiau myli.
Vieną pavasarį mes su Luidu dviračiu išvykome į netolimą mišką. Kai išsukome iš pagrindinės gatvės, aš jį paleidau, kad bėgtų man iš paskos. Bevažiuojant pro pamiškėje pastatytus naujus namus, mano palydovas kažkur dingo. Ilgokai šaukiau ir ieškojau, tačiau neradau. Teko grįžti vienam. Grįžęs namo parašiau skelbią. Su žmona sėdome į mašiną ir ten nuvažiavę tuos lapukus priklijavome keliose vietose netoli namų. Mūsų pasimetėlio niekur neaptikome. Kuomet grįžome į pagrindinę gatvę, pamatėme einančią moterį ir paklausėme, ar ji nematė šuns. Toji paaiškino, jog ką tik matė, kaip mūsų šunelis pribėgo prie gatvės, apsidairė į abi puses ir, perbėgęs per gatvę nuskuodė mūsų namų kryptimi. Sugrįžę, jau radome jį namuose. Matyt buvo susitikęs panelę, nes tai įvyko anksti pavasarį.
Deja, mūsų šeima šiuo šuneliu džiaugėsi vos ketvertą metų. 2010 metų vasarą eilinį kartą su žmona važiavome porai savaičių į Palangą. Kai važiuodavome ankstesniais metais, Luidis kelias dienas labai liūdėdavo, nieko neėsdavo.
Išvažiuodami davėme pieniškų dešrelių, tačiau jis net nepažvelgė į skanėstą. Tik palydėjo mus labai liūdnu žvilgsniu.
Namiškiai labai jaudinosi, kad jis taip liūdi. Žentas važiavo prie ežero žvejoti. Nutarė ir jį paimti kartu. Manė, jog jam bus linksmiau gamtos prieglobstyje. Tiksliai nežinau, kaip ten buvo. Žodžiu, netoli Daugų, prie Lynelio ežero mūsų ištikimo bičiulio nebeliko. Jį suvažinėjo automobilis. Visiems buvo didžiulis stresas, pirmiausia žentui Vytukui.
Kai grįžome į namus, jau radome nupirktą mažą šunelį. Jį dukra su žentu pirko Kaune. Šis pirkinys eilinį kartą patvirtino posakį, kad kauniečiai yra kauniečiai. Dabar jam jau trys metai. Deja, tai ne bokseris, o mišrūnas. Kojos trumpesnės, o kūnas gerokai ilgesnis nei bokserio. Ir „kailiniai“ šiltesni. Labai paklusnus ir mielas, tačiau, skirtingai nei bokseriai, bailus. Savybė, kuri šuniui garbės neteikia. Tačiau jis nekaltas, kad toks gimė. Vis tiek jis mylimas. Nesvarbu, kad mažas būdamas apgraužė baldus, sienos kampą ir „pakoncertuoja, kartais, visai be reikalo.
Dėl patyrimo stokos, Ramunė su Vytuku nenustatė, kad tai - ne bokseriai. Be to jie šunelį rinkosi pagal išorinius požymius. Panašiai, kaip moterys renkasi automobilį - pagal spalvą. Ištraukė tą, kuris kažkur pasislėpė, o ne tą, kuris prie jų pribėgo pirmas. Apskritai, dovanoti kam nors šunį – labai nedėkingas dalykas. Kai šeimininkas pats nusiperka prastą šunį, jis gali kaltinti tik save.
Tenka pridurti, kad šuo ne žaisliukas. Tai – pakankamai brangus malonumas. Tas, kuris nutaria jį auginti, daug įsipareigoja. Pirmiausiai, keturkojį draugą reikia išmokyti tinkamai elgtis. Kad jis klausytų šeimininko, o ne atvirkščiai. Protingą šunį nesunku atpažinti. Jis be reikalo neloja ir nepuola, nesiveja lodamas nei dviračio, nei vežimo.