Taigi, ką vilniečiai gavo šią savaitę? Greitį! Patogumą? Ar tikrai? Gyvenu Santariškių rajone, turiu teises nuo 18 metų, bet, deja, įgavau vairavimo baimę ir savęs nenugaliu, todėl, net jei ir leidžia finansinės galimybės važiuoti į darbą automobiliu, esu priversta rinktis viešąjį transportą.
Iki liepos 1 dienos vykdavau privačiu 05 autobusu. Tą laiką išnaudodavau produktyviai – skaitymui, todėl laikas neprailgdavo. Iki Trakų stotelės atvykdavau per 25 minutes ir tikrai būdavau patenkinta. Juolab, kad privačiame autobuse kontingentas būdavo „darbinis“, t. y. išvengdavau nemalonių troleibusų kvapų ir tai būdavo didelis privataus transporto pliusas.
Šiandien apie knygą galima pamiršti, nes vargiai gaunu vietos atsisėsti, o juk dabar dar tik liepos mėnuo, nėra nei studentų, nei moksleivių, nei dalies išvykusių pasimėgauti užtarnautu poilsiu.
Pripažinsiu, kad autobusai skuodžia gan greitai (kone privačių vežėjų greičiu, kurių nesaugumas taip dažnai buvo pabrėžiamas kaip didžiausias šių paslaugų minusas). Tik deja, greitai galima nukeliauti tik nuo taško A iki taško B. O man reikia nuo taško C iki taško D.
Tenka rintis papildomą, vos krutantį autobusą, norint pasiekti įžymųjį Greitį (nes su vos puškuojančių irgi iki darbo nenuriedėsi, jo maršrutas smarkiai apribotas).
Kadangi gyvename Vilniuje, kur mūsų naujieji rajonai neturi darželių, esame priversti vesti į kito rajono, t. y. Baltupių darželį, gautą tik stebuklo dėka (atskira dar viena nuostabi tema).
Šiandien nutariau pati pasiimti vaiką (kitas šios savaitės dienas paimdavo vyras automobiliu). Iki šiol puikiai nuvažiuodavau į darželį su privačiu autobusu, dabar tenka suktis išradingiau. Negaliu nepaminėti šiandienos kelionės ypatybių.
Reformatų stotelėje 1G autobusas nestoja, nes kitaip nepateisins savo Greičio vardo. Bet situacija iš šono atrodė graudžiai juokinga, autobusas sustoja stotelėje, nes šalia jos yra sankryža ir dega raudonas šviesoforo signalas, todėl grupelė garbaus amžiaus moterų trypčioja šalia autobuso durų ir viltingai darosi, kad priimtų į Greitį. Bet autobusas išdidžiai nuvažiuoja, nes jam nevalia priimti žmonių, kurie neatitinka taško A ir B trajektorijos.
Važiuojam toliau. Baltupiuose tenka išlipti ir, arba kopti į kalną +30 laipsnių karštyje dar su nešiojamu kompiuteriu ir kitais moteriškais atributais, arba laukti kito autobuso, kad pasiekčiau darželį. Na, bet mes nenorim apvilti pono mero lūkesčių ir bandome būti greiti. Visi keleiviai bėga per Kalvarijų gatvę ne per perėją, nes mato atvažiuojantį autobusą.
Lydimi pravažiuojančių mašinų garsinių signalų ir uždusę nuo mini maratono sėdime jau kitame autobuse. Juk negalime nepateisinti naujųjų sistemų lūkesčių!
Tai kyla klausimas – uodega vizgina šunį, ar šuo vizgina uodegą?
Visada maniau, kad žmonės yra socialios būtybės ir gali reikšti savo mintis, tik ar kam reikia vilniečių minčių? Gyvename technologijų amžiuje, darome darbovietėse mandriausias apklausas dėl balių baliukų, bet išgirsti nuomonės dėl miesto reformų... niekam nereikia. Nuspręsta – padaryta. Nepatinka? Jūsų problemos.
Apie privataus verslo žlugdymą ir būsimas automobilių spūstis nuo rugsėjo mėnesio sumažinus vieną eismo juostą – nebesiplėsiu. Vis tiek mieste turim autoritarinį rėžimą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
