Deja, pastaruoju metu būtent kaimynystė man sukelia nemažų rūpesčių ir svarstymų, kur jau ta riba, kai taikytis nebegali. Kodėl vienas kaimynas sau leidžia nepaisyti kitų kaimynų interesų, iškeldamas tik savuosius. Kodėl kiti geranoriškai kenčia tokį elgesį, pasiguosdami, negi kažkaip „kenksi“ kaimynui (savo teisių, teritorijos gynimas vis tik prilyginamas kažkokiam agresyviam veiksmui). Ar priežastis – susvetimėjusi visuomenė, kuri linkusi visur pažeisti taisykles, ar per didelis kai kurių žmonių mandagumas ir lankstumas, kuris galų gale atveda tik į nepasitenkinimą ir problemų įsisenėjimą?
Bet apie viską iš pradžių, kad mano svarstymai nebūtų vien tuščia beletristika. Remsiuosi faktais. Taigi, pagausėjus šeimai, prieš pusantrų metų persikraustėme iš didelio daugiabučio į mažą, nutolusį nuo centro, gamtos apsuptyje. Savo name turime vos keletą kaimynų, tačiau už keliolikos metrų auga nauji namai, į kuriuos vienas po kito, atsigaunant NT rinkai, įsikelia naujakuriai. Apie juos ir kalba.
Natūralus ir suprantamas žmonių noras kuo greičiau įsikelti į įsigytą būstą, ypač jei jis pirmasis ir išsikraustyti iš nuomojamo buto spaudžia terminai. Retas naujakurys gali leisti sau prabangą įsirenginėti būstą pusmetį – visi skuba tai padaryti per trumpiausius įmanomus terminus. Deja, toli gražu ne kiekvienam pavyksta tai padaryti nesukeliant nepatogumų jau gyvenantiems name kaimynams.
Čia ir išryškėja tikrieji veidai ir mentalitetas: vienas ateina susipažinti, pabendrauti apie seniau gyvenančiųjų patirtį, kartais net gauna vertingų patarimų apie kaimynų įsirenginėjant padarytas klaidas ir kaip jų išvengti. Kitas gi iškart pademonstruoja, kad jis nieko aplink nemato ir nelaiko vertu bent pasisveikinti.
Ką jau kalbėti apie remonto darbų planavimą atsižvelgiant į esamus gyventojus. Niekas nesitiki, kad būstą galima įsirengti nė kiek nepatriukšmavus. Taip nebūna. Tačiau yra tokia sąvoka kaip „ramybės valandos“. Kiek teko domėtis, skirtinguose miestuose jos nevienodos, pavyzdžiui, vienur savaitgaliais iš viso draudžiama triukšmauti, kitur tik tam tikru laiku. Vėlgi, ir esami apribojimai galioja tik tiems, kurie žino apie juos, supranta jų prasmę ir gerbia kaimynų teisę į poilsį.
O tokių, atrodo, mažuma: aplink įrenginėjami net šeši butai, ir sudėjus bendrą grąžtų, kaltų, pjautuvų ir laužtuvų kakofoniją ima atrodyti, kad tyla stoja tik giliai naktį, bet ir tai neilgam – dar prieš septintą ryto ant žolyno rikiuojasi statybininkų automobiliai, tiesiai prieš langus vyksta persirenginėjimas, o netrukus jungiami prietaisai. Nesvarbu, kad aplink gyvena vien jaunos šeimos su vaikais – pažadinami visi vienodai.
Taip, žinau, ryto valandos oficialiai leidžiamos, ir dieną negali piktintis. Bet kai darbai bent keliuose butuose vyksta iki 23 val., o kartais ir ilgiau? Rašydama „vyksta“ turiu galvoje ne glaistymą, dažymą, o sienų, grindų pjovimą, gręžimą, kuris yra girdimas. Mat darbininkai, prietaisus išsinuomoję matuojant paromis, ir stengiasi per tą parą padaryti maksimaliai daug. O žinant, kad savaitgalį statybinių priemonių nuoma kainuoja perpus pigiau, nereikia stebėtis, kad ir šeštadienį, ir sekmadienį neišeina pailsėti nuo triukšmo.
Kažkur pirmame aukšte griauna lauko sienas ir taip modifikuoja savo butą į „kotedžą“, kažkur daužydami griauna perdangas, kažkur triūsia traktoriukas, rausdamas naujus plotus būsimiems namams. Per pusantrų metų, kiek čia gyvename, nebuvo tarpo, kad kas nors nesiremontuotų.
Bala nematė, remontuokite, bet kam priteršti laiptinę ir užkrauti bendro naudojimo patalpas statybinėmis atliekomis? Juk akivaizdu, kad ne visi gyvena statybų aikštelėje, ne visi turi bristi per dulkių sąšlavas ir brautis per šiukšlyną iki savo durų. Juk nesunku prasivalyti, specialiomis plėvelėmis pridengti statybos darbų vietą, palikti kelią kaimynų praėjimui.
Nesunku, bet kam? Kaimynai pakentės, o kol remontuojiesi, jų ir nesutinki, nes apsilankai kartą per dieną ar keletą, trumpam. Juk negyveni tame šiukšlyne, tai negi rūpi, kaip gyvena jame kiti – dėl tavo kaltės. Atvažiuoji, numeti mašiną per dvi stovėjimo vietas – o ką, kažkam nepatinka?! Nori problemų?
Kaimynai bendrijai moka mokestį už aplinkos, žolynų priežiūrą, o kažkam atrodo, kad žolynas yra geriausia vieta jo vaikų žaidimui.
Sukrauni statybines atliekas balkone, vėjas jas išnešioja po aplinką – surinks kas tik nori, tik ne kaltininkas. Nežinau, ką galvoja 23 val. sieną name priešais gręžiantis darbininkas – ar jam visai tas pats, kad name yra žmonių, ir vieniems iš jų rytoj į darbą, o kiti migdo vaikus? Ar pinigas toks didelis, ar per tas keletą valandų esminį progresą statyboje padaro? Ar neužtenka triukšmingiems statybos darbams darbo valandų? Kodėl viename bute švenčiant vaikų gimtadienį, kitame įjungiamas perforatorius?
O mandagiai kreipiantis į statybininkus išgirsti apie sutartus terminus ir šventą pažadų tęsėjimą. Mat statybininkams dabar toks darbymetis, kad apsiima daugiau objektų nei išgali apžioti, ir stengiasi visus pinigėlius paimti dirbdami bent naktį. Vargšas kaimynas neturi kitos išeities, kaip konfliktuoti, nes draugiškos pastabos, prašymai neveikia. Tik tos kovos priemonės ribotos...
Kartą pas mus kažkoks neapsikentęs gręžimo savaitgalį kaimynas sugebėjo atjungti elektrą visam namui. Atsipirko tik apspardytomis durimis... Bandymo suprasti kaimyno poelgio priežastis nebuvo.
Naujakuriui galima viskas, jau gyvenantis yra beteisis. Jam belieka grasinti iškviesti policiją, Darbo inspekciją (vargiai ar tie statybininkai pluša legaliai), Statybos inspekciją (kai griaunamos laikančios lauko sienos – ar yra leidimas, skaičiavimai, ar laikomasi technologijų, ar neįtrūks namo sienos?).
Bėda ta, kad grasinimai grasinimais ir lieka, kaip čia skųsi kaimyną? O tas mato, kad esi prieš jo įžūlumą bejėgis ir toliau tyčiojasi arba vaidina, kad nesupranta kas vyksta.
Štai mano kaimynė po trijų mėnesių purvyno, automobilio vietos užstatinėjimo (statybininkams buvo patogiau statyti mašiną mūsų vietoje), triukšmo, įsikėlusi gyventi stebėjosi, kad name „baisiai nedraugiški, jai abejingi“ kaimynai. O kodėl turėčiau pulti bičiuliautis su žmonėmis, dėl kurių veiksmų nesinorėjo grįžti namo ir iš viso, imta mąstyti apie gyvenamosios vietos keitimą?
Aišku, statybos kažkada baigsis, liks tik nuosėdos dėl mūsų tautiečių nepagarbos vienas kitam. Lipame per galvas, kad pasiektume savo tikslą, braunamės kaip laukiniai, barbarai, naikiname kitų susikurtą gerovę. Blogiausia, kad vienas per daug kultūringas kažką pasakyti kitam, kuris supranta tik keiksmažodžių ir kumščių kalbą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
