Ta moteris, išlenkusi pigaus vynelio, mėgdavo sėdėti prie lango ir niūniuoti liūdną rusišką dainą apie tai, kodėl ji ne sakalas ir kodėl neskraido. Ne skraidyti gimė ir mūsų šeimininkė. Gyvenime ji buvo ne mažiau prisikentėjusi nei senoji jos giminaitė. Kartais jai užeidavo isterijos priepuoliai, bet ne mus ir ne tetą ji koneveikdavo, o garsiai raudodavo ir bėgiodavo po savo kambarį, bandydama rautis juodus vešlius plaukus.
Nežinau kodėl, bet mes nebandėme jos tramdyti, tiesiog nesikišdavome į jos gyvenimą. Tačiau mažametis šeimininkės sūnus, augdamas be tėvo ir matydamas motinos isteriją, ne užjausti ar paguosti motiną išmoko. Matėme, kad berniukas darosi žiaurus, o jo žiaurumas ėmė reikštis labai keistu būdu.
Vieną dieną vaikas parsinešė žiurkėną ir, įgrūdęs jį į butelį, ėmė badyti mezgimo virbalu. Tokios egzekucijos mes, užaugusios kaime ir įpratusios gyvūnėlius ne skriausti, o glostyti, negalėjome pakęsti. Šiaip jau šeimininkė su mumis mažai kalbėdavo, o ir mes nebuvome linkusios daug su ja bendrauti. Tačiau tąkart išdrįsome motinai pasakyti, jog nežinia kas išaugs iš jos sūnaus, jeigu ji nekreips dėmesio į vaiko žiaurumą ir neuždraus jam kankinti gyvūno.
Po tokio mūsų pareiškimo šeimininkę ištiko eilinis isterijos priepuolis, bet ne dėl vaiko elgesio, o dėl to, kad mes išdrįsome jai pareikšti priekaištą dėl vaiko auklėjimo. Kas mes tokios esančios? Snarglės, kaimietukės, kurioms ne vieta šiame bute. Liepė tuoj pat išsikraustyti. Mes išsinuomojome butą netoliese. Prisimenu tik tiek, kad mano draugė prieš tai parašė šeimininkei laišką, kuriame dar kartą pakartojo, kad jeigu ir toliau sūnelis kankins butelyje žiurkėną, žmogaus ateityje iš jo nebus.
Vėliau girdėjome, jog mūsų buvusios šeimininkės tetą, einančią per gatvę, pervažiavo mašina ir kad jos ilgai niekas nepasigedo. O kai pasigedo, jau buvo palaidota valstybės lėšomis. Kas išaugo iš žiurkėną virbalu badžiusio berniuko, taip ir likome nesužinoję.
Ir kai man buvo aštuoniolika, ir praėjus keliems dešimtmečiams aš galvoju taip pat – žiaurumas yra žiaurumas. Ką vaikas mato, taip ir elgiasi. Jeigu jis gyvena abejingumo ir egoizmo aplinkoje, kur tėvas ar motina įsigilinę tik į save ir savo problemas, jam būna labai sunku susigaudyti vertybėse ir jas atsirinkti.
Tik nesakykite man, kad žiaurumo vaiką išmoko gatvė ir netikę draugai. Tai yra banalu ir aš tai vertinu vien tik kaip tėvų bandymą nusimesti nuo savęs bet kokią atsakomybę. Žiaurumo pamokos prasideda namuose, kuriuose nėra meilės. O kai jos nėra, tai nėra nei pagarbos žmogui, nei gailesčio gyvūnui.
Taip norėtųsi, kad vienaakių gyvūnėlių nuotraukos suvirpintų surambėjusias mūsų širdis ir vieną kartą paklaustume savęs – ką ne taip padarėme, kad mūsų vaikai tokie žiaurūs? Ką?
Kartais dar vis žiūriu per televiziją seną gerą serialą „Namelis prerijose“. Kokios vaikų auklėjimo pamokos ten rodomos! Kokia meilė žmogui, gyvūnui, bet kokiam gyvam padarui. Tėvai nežiūri, nesigilina, vaikams tai neįdomu. Verčiau žiūrėti kriminalą, kur nuolat šaudo, muša, kankina... Filmas baigiasi, o kas vaiko širdyje lieka?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
