Atsikėlusi ankstų rytą šiandien nukeliavau į vaikystę. Ir taip - kiekvienais metais. Prisimenu, kaip mamytė pynė man kasas, o močiutė atnešė prikepusi blynų, bet pagerintų - su uogiene. O aš buvau tokia susijaudinusi, kad ir tų blynų nenorėjau valgyti, kad tik greičiau į mokyklą nueičiau.
Mokykla buvo už 5 kilometrų, bet didelis atstumas buvo visai nesvarbus. Svarbiausia buvo, kad eisiu į mokyklą. Kasytės jau supintos su baltais dideliais kaspinais. Nuėjau į darželį nusiskinti savo išaugintų jurginų, kurių grožis yra neapsakomas.
O kur dar nauji balti sandalai, kurių aš nesiaviau, nes nenorėjau ištepti. Juos apsiaviau tik priartėjusi prie mokyklos. Močiutė lydėjo mišku, nes labai bijojau vilkų. Bet tą dieną, jeigu būtų ir nelydėjusi, nebūčiau jutusi jokios baimės. Labai norėjau greičiau pasiekti mokyklą ir pamatyti pirmąją mokytoją.
Štai aš jau ir mokykloje - jaudulys didelis, stovime visi tokie gražūs su gėlėmis, tokie švarūs, ne taip, kaip kaime lakstydavome iki sutemų murzini. Ir štai nuskamba pirmasis skambutis ir įeina mūsų mokytoja visa švytinti ir su begaline meile ir pagarba žvelgdama į mus pirmaklasius.
Aš atsisėdu į pirmą suolą ir su visu dėmesiu klausausi mokytojos pasakojimo. Ir taip praeina pirma pamoka. Per pertrauką dauguma vaikų lekia į lauką, o aš vis tiek sėdžiu suole vis dar negalėdama atsidžiaugti šia diena. Per trečią pamoką mums mokytoja išdalino knygas. Aš jas taip saugojau, kad parėjusi į namus iš spintos išėmiau mamos skareles ir ten sudėjau savo knygas. Žinojau, kad ten pati saugiausia vieta ir ten, be mamos, niekas nelenda. Savaime suprantama, už tai gavau pylos, bet nieko tokio.
Mūsų pirmoji mokytoja buvo išties nuostabus žmogus: visą laiką buvo labai tolerantiška ir visada mums netgi duodama pastabas šypsodavosi. Mums ji išmokė mylėti knygas, gerbti suaugusiuosius.
Rugsėjo 1-oji asocijuojasi su mūsų visų vaikyste - tai pats gražiausias, laimingiausias laikas, kada dar turėjome mamas, močiutes ir buvome patys laimingiausi vaikai. Ilgiuosi tos vaikystės ir savo artimųjų, iškeliavusių Anapilin, bet pagarba mokytojams išliko iki šiol, nes ją įdiegė šeimoje.
Juk mūsų pirmoji mokytoja mus išmokė pirmąją raidę, kaip rašyti pirmąjį žodį, nes gyvendami kaime buvome užimti darbais ir niekas mūsų neruošė mokyklai.
Tad žemai lenkiu savo žilą galvą prieš gerbiamus mokytojus. Linkiu jiems daug stiprybės, ištvermės, kantrybės ir sveikatos, nes MOKYTOJAS yra didis žmogus. Juos reikia gerbti, mylėti. Telaimina juos aukščiausiasis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
