Kai dar Kazys buvo Lietuvos Seimo nariu, jis viename interviu televizijai tiesiai šviesiai pasakė, kad tai normalu, jog mus dabar apiplėšia (jis kalbėjo dėl „Mažeikių naftos“ padovanojimo Bumgardnerių giminei, bet tai tinka apibūdinti ir tai, kad kitos įtakingos giminės perėmė mūsų visą bankinę sistemą, strategines įmones, gamybą sunaikino, palikdami mums tik užsienietiškų paslaugų ir prekių naudotojų pozicijas).
Šis apiplėšimas būtina sąlyga tam, kad mes patektume į „elitinį“ pasaulio valstybių klubą . Tokia dabar tvarka. Jis labai aiškiai pasakė, kad nors ir apiplėšti, kai tapsime savi „elitiniame klube“, tada kartu su savo naujais partneriais galėsime taip pat apiplėšti kitus.
Toks labai tiesmukas ir aiškus paaiškinimas dėl visų tų plėšikavimų, kuriuos matome Lietuvoje. Mūsų „elitas“ su viskuo sutiko (ir iš inercijos sutinka toliau) laukdamas „perspektyvos“, jog mes taip pat galėsime pasišildyti iš naujųjų plėšikavimo piramidės narių. Iki šiol jie ištvermingai tenkinasi trupinėliais nuo ponų stalo, patys sėdėdami bankų kišenėse (beveik visi mūsų politikai prasiskolino ir todėl stumia tai, kas naudinga tik skandinaviškiems bankams, pavyzdžiui, grynųjų ribojimą padidinant ir taip astronominius jų pelnus).
Dar prieš porą metų žiniasklaidoje vis pasigirsdavo raginimai Lietuvos verslui ruoštis privatizavimo vajui Baltarusijoje. Dabar visi nurimo. Nes pasaulinio mąsto finansinė piramidė sustojo ir, kaip bebūtų apmaudu, Lietuva yra šios piramidės dugne iš kurios daugiausiai išsiurbta (pagrinde žmogiškų resursų) ir kuri turi tenkintis „lochų“ pozicija, vis dar „tinkintis“ ir gundant „globalaus super banko“ akcijomis naivius pretendentus.
Paskutiniai visada pralaimi. Tokia negailestinga pasaulietinės veiklos filosofija.
Įsidėmėkite, kad pasaulinė finansinė krizė prasidėjo iškarto po konflikto Gruzijoje, kuomet visi išmintingieji suprato, kad finansinės aferos plėtra sustojo. Maskoliai parodė ryžtą kurti savo nuosavą finansinę piramidę, todėl vis aktyviau spaudžia buvusius satelitus. Vakariečiams reikės ypatingų talentų, kad užstrigęs senasis mechanizmas vėl pajudėtų, o tam reikia karine jėga palaužti konkurentus arba sukurti ką nors visiškai naujo. Įvykiai Sirijoje rodo, kad tai nėra taip paprasta.