Atvažiavus prie namų, taksistas nurodė sumą, kuri man pasirodė per didelė. Aš atsisakiau ją mokėti. Taksi skaitliukas nebuvo įjungtas. Tada vairuotojas pasakė 1 litu mažesnę sumą, bet aš nesutikau ir tos sumos sumokėti.
Tuomet vairuotojas staigiai spūstelėjo pedalą ir išvežė mane iš kiemo. Į bandymus sužinoti, kas vyksta, jis nereagavo ir neatsakinėjo į jokius klausimus. Kažką sumurmėjo, kad važiuosime atgal, ir jis įjungs skaitliuką.
Bevažiuojant paskambinau į Bendrąjį pagalbos centrą (BPC) numeriu 112. Ten sėdinti mergaičiukė pasakė, kad su policija manęs nesujungs, kad tai - ne policijos reikalas ir jog teks pačiai aiškintis su taksi firma. Ir tai - 2 valandą nakties.
Taksi firmos dispečerinėje sėdinčios mergaitės pagelbėti irgi niekuo negalėjo, nes vairuotojas neatsakinėjo į jų klausimus.
Tas pasivažinėjimas užtruko beveik valandą - valandą nežinios, streso ir baimės, kad pagalbos sulaukti vilčių nėra jokių.
Pabaigai, vietoj vairuotojo reikalautų 20 litų skaitliukas išmušė tik 12 litų.
Peršasi labai nelinksmos išvados - kam reikalingas BPC, jei ten sėdinti mergaičiukė pati gali nuspręsti, kam reikalinga pagalba, kam - ne? Ir kodėl mes turime mokėti už visų ir visokių centrų išlaikymą? Pagalbos vis tiek nesulaukiame.
Tai kodėl gi Lietuvoje žmogus toks nesaugus?