Staiga dėmesį patraukia pirkėjo ir pardavėjo derybos prie gretimo prekystalio. Pirkėja – liesa, nedidukė, pražilusi močiutė, galvą apsigobusi skarele, o savo raukšlėtose rankose laikanti tris nedideles kupiūras: iš viso 30 dinarų.
- Sūneli, pasverk man penkis obuoliukus, - švelniai prašo senolė.
- Močiut, pirk kilogramą, tik 70 dinarų tekainuoja, kam čia terliotis su penkiais? – geraširdiškai pataria prekeivis. Seni žmonės čia gerbiami, tačiau suprantamas ir prekeivio noras parduoti kiek didesnį, „apvalų“ kiekį.
- Tai, kad man, sūneli, daugiau nereikia, vis tiek nesuvalgysiu. Sverk, sūneli, imk pinigus ir aš jau eisiu...
Prekeivis pasveria obuolius, močiutė atiduoda taip kruopščiai sudėtas kupiūras ir, viską susikrovusi į maišelį, pasuka link išėjimo.
Mums pakeliui. Einu šalia senolės ir vis žvilgčioju į mažais žingsneliais, tačiau išdidžiai tipenančią močiutę. O ji svajingai šypsosi, jos akys įsmeigtos į tolį. Ką ji mąsto? Ką galvoja?
Nutariu užkalbinti. Čia toks elgesys – pats normaliausias dalykas.
- Laba diena, močiute. Ar toli keliaujate? Gal panėšėti maišelį?
- Oi, dėkui, vaikeli, nereikia! Bet, ačiū tau. Ar pats irgi iš turgaus eini?
- Taip, močiute, iš turgaus. Mums vis tiek į tą pačią pusę, tai, sakau, gal padėt reikia?
- Tai, kad tiek to ir nešimo...
- Kasdien į turgų vaikštot? – kalbinu.
- Oi, ne, vaikeli, ne kasdien. Va, šiandien anūkas su savo vaikais – proanūkiais mano, žada atvažiuoti, tai, sakau, reikia kažką skanaus nupirkti. Ir vyras namuose laukia. Visiems lauktuvių nešu.
- Vyras gal serga, kad su jumis neina?
- Serga, vaikeli, serga. Jau 20 metų serga... Bet šiandien pasidžiaugs anūku, proanūkiais, lengviau jam bus. Va, ir obuoliuką suvalgys, - tyliai, tačiau labai švelniai prataria močiutė.
Nuščiūvu. Po tokių žodžių kažkas tarsi replėmis suspaudžia širdį. Staiga pakyla noras šiam kūnu senam, tačiau dvasia nuostabiai šviesiam žmogui, padovanoti savo pilną daržovių ir vaisių kuprinę. Tačiau pažvelgęs į senolę, aiškiai suvokiu: nepaims! Nė už jokius pinigus nepaims! Tikiu, šitaip tik įžeisčiau šią seną moterį, sugriaučiau visą jos puoselėtą ir lauktą džiaugsmą savo artimiesiems parnešti tikrų lauktuvių: iš savo sutaupytų pinigėlių, jau prieš kelias dienas apgalvoto pirkinio ir jau suplanuotos įteikimo ceremonijos...
- Vaikeli, gal paimsi obuoliuką? - tarsi per sapną išgirstu švelnius močiutės žodžius, skirtus man.
Jausmas, prieš tai spaudęs širdį, nenumaldomai kyla į viršų: trūksta oro, negailestingai kaupiasi ašaros. Sumurmėjęs kažką panašaus į „viso gero“ pasuku į pirmą pasitaikiusį skersgatvį ir sprunku tolyn...
...
... Nepamirškime savo močiučių: lankykime, skambinkime, kalbėkimės su jomis. Galbūt mūsų močiutės jau senos, silpnos, tarsi vaikai, tačiau jų širdys – pačios didžiausios!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
