Turėčiau dabar pradėti su tavimi ginčytis, kad tu neteisi, kad aš esu gražiausia ir nuostabiausia moteris pasaulyje, nenusipelniusi nieko blogo, o ypač – savo vyro išdavystės. Na, tu turbūt žinai, kaip tokiais atvejais ginasi įskaudintos žmonos.
Tai štai – norėčiau tave nuvilti. Aš nesiginčysiu su tavimi, o net pritarsiu. Pritarsiu visiems tavo priekaištams ir sutiksiu su visais įžeidimais. Žinai, kodėl? Tik todėl, kad tu padėjai man iš naujo pamilti ir atrasti save.
Visą gyvenimą gyvenau kitų žmonių rūpesčiais ir problemomis, stengiausi, kad jiems būtų patogu ir malonu, džiaugiausi jų laimėjimais, švelninau pralaimėjimus. Net nežinau, kas paskatino mane tokiam aukojimuisi šeimos labui? Kada ir kodėl aš praradau savo „aš“?
Negali pasakyti, kad atsigręžti į save man pigiai kainavo. Bet čia nieko naujo, ar ne? Viskas, kas gimsta, tai gimsta per skausmą. Iš pradžių man buvo šokas. Net būtų keista tai slėpti. Viena namuose, bemiegės naktys, pašlijusi sveikata ir tas stiprus širdies skausmas, tiesiog fiziškas, kai nesupranti, kas ir už ką tave nubaudė. Tas ieškojimas ir krapštymasis savyje, nesaugumas dėl dar nepilnamečių vaikų ateities ir, tu nepatikėsi, begalinis gailestis savo vyrui.
Nesijuok. Man buvo gaila, kad jis tiek daug prarado. Mano meilę ir pasitikėjimą. Sakysi, baisus čia praradimas? Su tavimi jis galėjo atrasti daugiau? Na, galbūt. Beprasmiška būtų ginčytis dėl to, ko neįmanoma patikrinti. Nes jis, mano vyras, pas tave taip ir neišėjo, o liko gyventi namuose, kuriuos sugriovė.
Argi jis nevertas gailesčio? Žmogus, kuris nesugeba sukurti nieko naujo, o tik griauti ir gyventi nuolaužų krūvoje?
Tu turbūt jau pavargai nuo mano čia prirašytų klaustukų? Tu turbūt tiek daug negalvoji ir gyveni paprasčiau? Aš irgi bandžiau taip gyventi. Po to, kai praėjo pirmas sukrėtimas, puoliau keistis. Keičiau viską, ką internetas ir žurnalai mokė: šukuoseną, manikiūrą, drabužių stilių, aplinką, požiūrį į pasaulį bei žmones.
Patirtis buvo įdomi ir turbūt reikalinga. Nors dabar, žiūrint atgal, man visa tai kelia šypseną, nes supratau gyvenime vieną dalyką. Ką bedarytum, kaip besistengtum, nuo savęs niekur nepabėgsi ir nepasislėpsi. Jei esi jautrus, sąžiningas ir doras žmogus, tai tau tikrai nebūtina keistis į priešingą pusę tik tam, kad įtiktum ar patiktum kitiems, kad jie pradėtų tave pasikeitusį mylėti, gerbti ar net bijoti.
Sakyk, ar būčiau pati, savo noru, savo nerūpestingam gyvenime, savęs pažinimo kelyje pasiekusi tiek daug be tavo spyrio man į užpakalį? Manau, kad ne. Todėl ir rašau, kad pasakyčiau tau „ačiū“ už gyvenimo pamoką.
Aš ją išmokau. Ar išmokai tu savąją?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
