Kazimieras atsikando obuolio – tikrojo rudens pranašo ir simbolio, ir visai nesvarbu, kad dabar galime juos valgyti ištisus metus. Anksčiau taip nebuvo. Obuolys jam siejosi tik su rudeniu. Visokių spalvų ir rūšių, visokių skonių ir dydžių, kiekvieno šeimininko ypatingi. Eilės žmonių, norinčių išsispausti sulčių, bidonai, trijų litrų stiklainių deficitas, rūgštus šurmulys kiekvienoje virtuvėje. Nesvarbu, kad jų niekas neišgers, atsargos ir jų kaupimas – štai kur tikrasis tikslas ir prasmė.
Obuolienė, obuolių džiovinimas, jų rauginimas, pyragai su obuoliais – gal tai ir smulkmenos, bet be jų gyvenime kažko trūktų. Mums, lietuviams, obuoliai kaip prancūzams ar italams vynuogės, - ritualinis vaisius.
Ar jam patinka lietus? Ko gero, labai. Tai tarsi pakartotinas krikštas, nuodėmių atleidimas tiesiai iš Dievo rankų, kuomet permirksti nuo galvos iki kojų, iki paskutinio siūlo. Kaip gero, po to sušilti prie tikros ugnies: pradžioje drebi, kaleni dantimis, po truputėlį šyli, rimsti ir galiausiai, tarsi tas vanduo - išgaruoji, palieki savo kūną ir gyveni vien Sieloje. Nebūtų Rojaus be Pragaro, negalėtume jo pažinti negalėdami palyginti.
Nors sėdėti lauke darėsi šaltoka, bet nesinorėjo be reikalo trikdyti šios ramybės. Jis tik dar labiau paniro į savo mintis, stengėsi susilieti su tuo apie ką galvojo. Šis metas jam kažkuo priminė atsisveikinimą su artimu žmogumi, kuomet supranti, kad daugiau jo nebepamatysi, gaila to, ko jau nebus, tačiau gera ir ramu, žinant apie jo pragyventą ilgą, gražų ir prasmingą gyvenimą, nuveiktus darbus, gera, kuomet matai šalia stovinčius vaikus ir anūkus. Stiprius, gražius ir ramius. Viskas atlikta, viskas padaryta, tinkamas laikas išeiti.
Stiprus vėjo šuoras pakėlė lapus. Net keista, jokių dulkių, toks vėjas, o skraido vien lapai. Tik rudenį taip būna. Negali sakyti, kad rudens vėjas malonus, kad gera kai tave kiaurai košia, ypač su lietum. Bet koks jis galingas, stiprus ir nenumaldomas, kaip lengvai jis nurengia medžius, pakelia bangas, stumdo lietaus pilnus debesis, groja kaminais. Ar mes laukiame iš rudens vėjo malonumo ir šilumos?
Nesąmonė, kuo daugiau jėgos ir stichijų žaismo. Sunkaus roko koncertas ne lėtam šokiui.
Pasižiūrėjęs į sodą Kazimieras prisiminė, kaip čia gražu žydint, koks pasididžiavimas užlieja nokstant uogoms ir vaisiams, bet geriausia dabar, rudenį, kuomet viskas jau baigta, praėjo nuostabūs metai, nuimtas puikus derlius, pasiruošta žiemai. Kazimieras bene pirmą kartą gyvenime pajuto pilnatvės jausmą, panašiai kaip gimus vaikams, gal net dar stipriau. Netiesa, kad tikrą pilnatvę gali justi tik moterys.
Jam jau 69–eri. Jei kas paklaustų – tikra rudeniška branda. Dar pakankamai stiprus ir sveikas, nors vis dažniau norisi pailsėti, prigulti. Ir akinių skaitant jau reikia, ir vaistus gerti kasdien, ir atmintis nebe ta, bet gyvenimas dar domina, daugybė planų ir darbų, o norų kiek. Tikrai kitkas rūpi nei prieš 20 ar 40 metų, bet ne ką mažiau. Svajonių gal ir ne tiek pat, bet užtat prisiminimų keliskart daugiau nei anksčiau.
Kas geriau - svajonės ar prisiminimai? Sunku pasakyti, juk vieni jau buvo, o kitų gali ir nebūti. Kazimieras pagalvojo, kad svajonės ir prisiminimai yra vienas ir tas pats. Tai tarsi išorinis gyvenimo ratas, šalia tikrojo, realaus.
Praskrido paukščių būrys. Pempės, kikiliai?! Nuostabu, kiek daug pas mus šių paukščių, o kiek dar visokių kitokių. Jei ne ruduo, kuomet jie būriuodamiesi ruošiasi kelionei, gal ir nežinotum, kokia jų gausa ir įvairovė. Išsislapsto jie sukdami lizdus, zuja visur ieškodami maisto jaunikliams ir tik rudenį vėl renkasi draugėn keliauti. Tuomet juos ir pamatai. Ne toks jau varganas tas žmogaus gyvenimas, jei svajojame būti paukščiais: jie išskrenda, parskrenda, kovoja dėl poros, dėl teritorijos, suka lizdus, augina jauniklius, vėl išskrenda, parskrenda… ir taip diena iš dienos, iki pat mirties. Žinoma, jie turi sparnus, moka skraidyti, bet ar patys gali tai įvertinti, ar brangina tai ką turi? Visai kaip ir mes, žmonės.
Pro praskydusius medžius suraibuliavo ežeras. Pavasarį ir vasarą net neįtartum jį ten esant, žiemą jis atrodo, tarsi plynas, užsnigtas laukas. Na, o rudenį, jis tarsi miestelio aikštė mugės metu: atviras, keteruotas, pilnas paukščių klegesio ir vėjo šniokštimo. Gražu ir net šiek tiek baisu, nes kiekviena ežero diena šiuo metų laiku kitokia. Praeina ir nebepasikartoja.
Kazimieras patrynė rankove skruostą. Nors šaltoka, bet žandai ir nosis užkaitę, net paraudę. Ir pačiam kažkaip nenusakomai gera bei ramu. Ruduo gi. Mėgstamiausias, nors ir ne pats lengviausias metas, kuomet gali viską pasverti, įvertinti, pergalvoti, kuomet jau atsiranda laiko po viso to bėgimo, lėkimo ir skubėjimo. Kartu su Žeme, kartu su visa gamta ateina užtarnauta ramybė, galima apsidairyti, pailsėti ar pakeisti kryptį, netgi trumpam sustoti.
Vieniša ašara nuriedėjo skruostu. Dėl šaltuko, vėjo ar prisiminimų – ką gali žinoti. Greičiausiai iš meilės. Meilės rudeniui.