Mano šeimos (mano ir vyro) pajamos 5000 litų „į rankas“. Esame naujakuriai Vilniuje. Per mėnesį sumokame 1200 litų nuomos mokestį, 400 litų už komunalines paslaugas (su internetu ir mobiliaisiais). Dar turime paskolų už išsimokėtinai įsigytus daiktus – 300 litų per mėnesį. 40 Lt – atsieina mėnesiniai bilietai keliauti viešuoju transportu. Taigi po viso šito lieka 3060 litų.
1500 Lt iškart galima nubraukti maistui, dar 200 Lt degalams, mat turime automobilį, kuriam sutaupiau per pirmuosius savo gyvenimo 18 metų. Automobiliui jau – 15 metų, be to, patyręs nemenkų traumų, tad kas mėnesį jam prireikia šiokio tokio remonto, jei išdalintume per metus – gautųsi dar 100 Lt.
Taigi lieka – 1260 Lt – jei tą mėnesį nereikia imti neapmokamų mokymosi atostogų – abu šiuo metu studijuojame. Už patį mokslą nemokame. Tad jei tą mėnesį tenka mokytis, to 1260 Lt nelieka.
Tad stengiamės balansuoti tarp mėnesių, kad tas likutis būtų bent jau 600 Lt kiekvienam mėnesiui. Tie 600 Lt dažniausiai atitenka buičiai – skalbimo milteliams ir kitiems įprastiems buities ir higienos reikmenims. Taip pat drabužiams ar batams. Deja, kol kas negalime kas mėnesį atsidėti, tiesiog nelieka ko. Mes jauni, tikiuosi išmoksime.
Mūsų finansinis tikslas dabar – sukaupti pradiniam būsto paskolos įnašui, nes jau geriau mokėti bankui už savo būstą, nei atiduoti pinigus už nuomą. Taip pat tenka paišlaidauti ir profesiniam tobulėjimui, gerai, kad įmonė sumoka didžiąją dalį sertifikacijų ir mokymų kainos.
Nesiskundžiu – gyvename neblogai, turime ką pavalgyti, jaukius namus (nors ir ne savo), galime nukeliauti aplankyti tėvų ir uošvių, kurie liko gimtuosiuose miestuose. Taip pat galime sau leisti mokytis. Jei pasiseka, netgi galime kartais kur nors išeiti.
Ką mes gauname iš valstybės? 11 tūkst. litų kiekvienas – tiek kainuoja mokslas per metus. Taip pat galime su studentiška nuolaida važinėtis viešuoju transportu. Čia, žinoma, turime būti dėkingi ir universitetui. Nors mes mokomės dieniniame skyriuje, paskaitos vyksta 3-4 savaites per semestrą grafiku nuo 8 iki 20 val. Taip turime galimybę dirbti. Turbūt ir viskas... Žinoma, taip pat ir visi kiti mokesčių mokėtojų privalumai – sveikatos apsauga, apšviestos gatvės ir t.t.
Ar, jei nutiktų antroji Sausio 13-oji, eičiau ginti laisvės? Taip. Nes valstybė man padeda, todėl aš turiu padėti jai. Bet ne dėl to man pikta.
Taip pikta ant mano minėto straipsnio herojės, nes jai „neapsimoka“ dirbti. Norėčiau, kad ir man taip neapsimokėtų... Beveik 12 valandų praleidžiame darbe. Kadangi mokomės, tai kartais tenka padirbėti ir savaitgaliais ar naktimis, kad spėtume nudirbti darbus. Tiek aš, tiek mano vyras, bent jau turime mėgstamus darbus, tad dėl to neliūdime.
Tačiau grįžus iš darbo, dar reikia pasigaminti vakarienę, nudirbti namų ruošos darbus, pasimokyti ir bent kartais išsimiegoti. Tad kai pagalvoju, kad kažkas už tas 12 laisvų valandų, kada aš dirbu, gauna 1000 Lt iš mano sumokėtų mokesčių, man pikta. O kur dar visi „priedai“. Savaitgalį prekybos centre su vyru buvome „užpulti“ „Maisto banko“ savanorių. Nesitikėjau, kad tie produktai, kuriuos atidėjome iš savo krepšelio, atiteko tiems, kuriems „neapsimoka“ dirbti.
Svajojame su vyru apie vaiką, tad gal ir man reikėtų pereiti į kitą pusę? Vaiku bent jau pasirūpins valstybė, o man „neapsimokės“ dirbti ir galėsiu vaikui ir vyrui megzti kojines. O gal ir tai nepasimoka, jei numegsiu – tai nebegausiu dykai?