Visada svajojau apie mamą, kuri mus mylėtų vienodai. O štai mano jaunesnis brolis buvo netyčiukas - mama jo nenorėjo, tėvas nekentė. Nors sūnus buvo ne jo, davė savo pavardę.
Mano brolis vaikystėje niekada nebuvo apkabintas, jam niekas niekada nesakė, kad myli, o mama tik pravardžiuodavo negražiai, nuolat mušdavo.
Sunku dabar viską žodžiais atkartoti. Mama nuolat kartodavo, kad jos pačios mama niekada nemylėjo ir kad ji nemoka būti mama.
Užtat ji mokė savo vaikus meluoti, vogti maistą, būti blogais žmonėmis. Mūsų visi daiktai būdavo užstatyti.
Mano ir brolio sielos sužalotos. O dabar mama atsiprašo, kad buvo bloga! Atsiprašo už skausmą, kurį mums sukėlė. Bet kaip jai atleisti..? Skausmas niekur nedingsta.