Visuomenė, kritikuodama politikų veiklą, dažnai būna per aštri ir negailestinga. Šiemet ji negailestingai sutaršė ir su žemėmis sumaišė Birutę Vėsaitę, – ar jos artimieji galėjo praleisti visa tai pro akis? Algirdo Butkevičiaus dukra kas vakarą mato pervargusį ir į save nebepanašų, pasimetusį tėvą, kuriam labai sunku. Kelerius metus visuomenės spaudimą jautė Andrius Kubilius – už suvaldytą krizę ir išspręstas problemas jo nekenčia absoliučiai visi už didmiesčių ribų.
Kaip jaustis? Dar anksčiau „prie kryžiaus kalamas“ buvo Gediminas Kirkilas... O kaip jaustis Viktoro Uspaskicho vaikams? Nepaisant to, ar politikas daro gerus darbus, ar yra nuteisiamas už blogus – žiniasklaida negailestinga. Nuo visuomenės patyčių kentėjo daugelis kiek aukščiau palypėjusių politikų, tačiau viskas likdavo už uždarų durų. Seimo pirmininkės ir jos vyro komentarai bei elgesys priminė tą merginą, kuri parašė laišką po brolio mirties, kad gautų vietos ant raudono kilimo „Žmonių“ žurnale.
Loretos Graužinienės ir jos sūnaus dingimo istorija rodo tris labai negerus dalykus. Pirma – visuomenės psichikos sveikatos katastrofiška būklė. Pataisykite, jei klystu, bet visuomenės psichikos problemos, anot visuomenės psichikos sveikatą man dėsčiusio Dainiaus Pūro, problemos pirmiausia kyla iš šeimos.
Antra, pasinaudoti šeimos nelaime tam, kad sukeltum visuomenės užuojautą – yra žemiau negu žemai žema gali būti. Žemiau nei Marianų lovys. Tai yra taip žema, kad reakcija gali dar labiau pagilinti krizę. Masės IQ kur kas žemesnis nei atskiro individo, taigi ši istorija sukels ne tik siauro profilio užuojautą (mama-sūnus-nelaimė), neatsižvelgiant į tikrąsias problemos priežastis, bet ir sukels dar aštresnės kritikos bangas, nuo kurių politikė turėtų saugoti šeimą, o ne plačiai atlapoti žaizdas politiniam smiginiui.
Trečia, pasirodęs komentaras žiniasklaidoje, jog dėl gelbėjimo darbų buvo išformuota gaisrininkų gelbėtojų brigada, narai plaukiojo Nerimi ir ieškojo neskęstančio žmogaus. Paklausę, kodėl turėtų pažeisti procedūras, gavo atsakymą – jeigu nevykdysite, kas įsakyta, – kils skandalas! Jeigu būtų kilęs didžiulis gaisras, viena brigada būtų atjungta nuo darbo ir nebūtų galėjusi skubėti į pagalbą ten, kur jos tuo metu būtų labiausiai reikėję.
Ir kodėl dingus paaugliui dispečerinė jūsų paklaus – ar praėjo 24 valandos, o Seimo pirmininkės nepaklausė? Ši situacija rodo smirdantį sovietinį palikimą, kai dėl lygesnių už kitus ūkio gyvulius kiaulių srėbalą semti turi ugniagesiai, aukodami visuomenės interesą.
Kiekvienas žmogus, galvodamas, ar eiti į politiką, turi sau dešimt kartų pakartoti: „Jei nepavyks užtikrinti nepriklausomybės asmeninėms vertybėms ir moraliniams idealams, o dar svarbiau, saugumo šeimai, neisiu niekada.“
Politika yra žiaurus žaidimas. Čia žmonės žūsta. Yra ir nužudomi, ir patys pasitraukia. Bent pora pavyzdžių Lietuvos politinėje arenoje turime, kai, neatmetant politinio susidorojimo versijos, politinių veikėjų šeimas sukrėtė didžiausios nelaimės, kokios tik gali būti – artimo netektis.
Kokios išvados turėtų būti padarytos šioje istorijoje? Turime išlikti žmogiški ir ištikimi savo principams. Drįstu daryti išvadą, jog Seimo pirmininkė tiesiog neišmano viešųjų ryšių ir netyčia, ne specialiai, o vien dėl neišmanymo ir nekompetencijos, sukėlė šlykštulį keliančią akciją, vietoj to, kad, vadovaujantis krizinių situacijų valdymo strategijomis, pasistengtų apginti savo šeimą nuo nereikalingo dėmesio. Juk dėmesys ir yra, deja, vis dar gresiančios nelaimės akseleratorius.
Nesuklyskime. Medijų kritika ir pašaipos socialiniuose tinkluose yra pasekmės milžiniško neišmanymo, pasipūtimo ir nihilistinės destrukcijos, kylančios pačios Seimo pirmininkės iniciatyva, paminant bet kokius sveiko politinio bendravimo principus, ką jau kalbėti apie darbą Lietuvos intereso vardan.
Mes negalime nustoti kritikuoti kvailų sprendimų, negalime liautis taikę pilietinės visuomenės spaudimo neracionalius ir destruktyvius sprendimus priimančiam vienam iš svarbiausių asmenų šalyje. Taip mes išduosime save. Turime mokėti atskirti politiką nuo asmeninio gyvenimo. Išlikime moralūs ir nepulkime jos už problemas šeimoje. Stenkimės išlikti objektyvūs ir žmogiški.
Jei L.Graužinienė dėl savo neišmanymo nesugeba atriboti asmeninio gyvenimo nuo politikos, atribokime mes. Nesuplakime visko į vieną. Nepradėkime gailėti jos ir ginti neracionalių sprendimų Seime dėl šeimos nelaimės, kaip ir nesityčiokime iš motinos ir sūnaus tragedijos.
Paskambinkite savo mamoms ir tėčiams. Pasikalbėkite, galbūt aplankykite juos. Paskambinkite savo sūnums ir dukroms, paklauskite, kaip jiems sekasi.
Bet išlikite lojalūs savo įsitikinimams ir pilietiški savo šalies gerovės atžvilgiu. Jei L.Graužinienė šiandien ar rytoj padarys politinę nesąmonę, jūs neturite pradėti pasąmonėje jausti gailesčio – tėkškite kritikos čiurkšlę. Bet jei pajusite, jog dergiate vargšą jaunuolį vien dėl to, kas jo mama, – susimąstykite, ar netampate „žmogžudystės“ bendrininkais.
P. Loreta, pradėkite dirbti taip, kad jūsų darbų atgarsiai išliktų vadovėliuose. Stiprybės jūsų šeimai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
