Portalas turi tam tikrą savo skaitytojų ratą, todėl šios išvados taikytinos pirmiausiai jiems, o ne visiems Lietuvos gyventojams. Nežiūrint to, išvados, kaip matome, labai liūdnos. Daugiau nei 80 proc. skaitytojų arba nesuprato straipsnio, jį vertino neutraliai arba pylė ant manęs pamazgas. Žmogiškumas man neleidžia įvardyti jų tikruoju vardu. Taip sau gali leisti tik kai kurie žurnalistai, kurių pavardžių čia nenoriu minėti. Man šių žmonių gaila, nors ant manęs jie išpylė daug nepelnyto purvo. Dėl to aš nė kiek nesijaudinu ir nepykstu, nes tie žmonės labai nelaimingi. Ant nelaimingų žmonių negalima pykti. O juo labiau juoktis iš jų, nors ir kaip bebūtų juokinga.
Prieš ketvirtį amžiaus žmona su draugais lankėsi Prahoje. Užėjo į didelę kavinę pietauti. Jie nežinojo, jog ten aptarnauja neįgalūs žmonės. Matant Parkinsonu sergantį žmogų, kuris neša padėklą su stiklinėmis, manau, gali būti labai komiškas vaizdelis. Dėl to mūsiškiai plyšo iš juoko. Vietiniai susižvalgė, tačiau tylėjo. Jiems nebuvo juokinga.
Aš nežinau, kur čia, kaip rusai sako, pakastas šuo. Gal kaltas tėvų „auklėjimas“ ar mokyklos impotencija? O gal mes vis dar raugėjame praeitimi, nes per pusę šimtmečio gerai išmokome svaigintis ir tinginiauti, o ne dorai dirbti? O gal daug prisidėjo žiniasklaida, pirmiausiai - komercinės televizijos, kurios metodiškai plauna žmonių smegenis ir verčia juos zombiais? Iš čia pateiktos statistikos matome, kad tokių piliečių nemažai, todėl jie išrenka ir tokį Seimą, o anas vietoj rimtų darbų, neretai pavirsta tikru cirku.
Visus mane užjaučiančius ar smerkiančius galiu nuraminti. Ši didžiausia mano gyvenimo klaida jau seniausiai išpirkta ir atleista. Tai įvyko prieš keliolika metų Oksforde. Stažuodamasis universitete aš keletą kartų lankiausi katalikų bažnyčioje. Ten katalikų apeigos skiriasi nuo mūsiškių, paveldėtų iš lenkų, kaip diena ir naktis. Jos atitinka laiko dvasią. Ten nereikia kunigui pasakoti nuodėmių, o mišios labai trumpos. Ten kiekvienas žmogus gailisi savyje, skaitydamas maldą iš maldaknygės, kurią duoda visiems atėjusiems į bažnyčią ir, priėmęs komuniją, gauna atleidimą.
Neabejoju, jog mano žmona taip pat labai seniai atsikratė šios nuodėmės, nes ji nueina į bažnyčią per visas didžiąsias katalikų šventes. Tokiu būdu abu nejaučiame jokio širdies skausmo dėl to, kas įvyko labai seniai ir esame nepaprastai laimingi.
Mano rašinyje spalvos labai sutirštintos specialiai. Tam, kad būtų galima atverti žmogaus sielą. Nepaisant to, jog straipsnio pagrindas realus įvykis, tai - literatūros kūrinėlis. Tiesa, parašytas ne specialisto, o mėgėjo.
Tame rašinyje paminėta problema labai skausminga ir opi. Ji paliečia daugelį šeimų. Abrazija – toks nekaltas šios nemalonios moterims, baisios procedūros medicininis pavadinimas. Studentu būdamas atlikau praktiką klinikoje. Stebėjau, kaip tai daroma. Laimė, pačiam to nemalonaus darbo atlikti neteko.
Tiems, kurie matė nufilmuotą šį procesą, tiems, kurie matė, kaip tas mažas žmogutis stengiasi išvengti žiaurių įrankių, kurie traiško jo organizmą į gabalus, negali nesudrebėti širdis. Tai – žmogžudystė. Aš neagituoju, kaip kai kurie komentatoriai mano, nei už, nei prieš abraziją. Tai priklauso nuo situacijos. Jokie draudimai čia nieko nepadės.
Visų komentarų paletės čia neįmanoma aprašyti. Nemaža komentatorių dalis labai stokoja paprasčiausio mandagumo ir kultūros, o jų žodynas skurdus ir vulgarus. Neretai net okupantų mums primestos zonos žargonas, kuris tarsi pastipusi žiurkė įstrigo kai kurių kalbėtojų ir rašytojų burnose ir jos jie niekaip negali išspjauti.
Čia noriu paviešinti keletą pozityvių, komentarų. Pavyzdžiui, 48-ajame komentare rašoma: „Tikrą žmogų visada kankins tokios mintys, atsikračius netikėto kūdikio, tik nužmogėję gali kritikuoti tokius jausmus. O gal tie nužmogėję taip slepia savyje dar didesnį skausmą?“. 47-asis: „Susidaro įspūdis, kad dauguma komentatorių dar pienburniai, kuriems neaišku, apie ką čia buvo pasakojama. Linkiu, kad to jiems nereikėtų išgyventi“. Labai liūdna, jei čia atsispindi mūsų jaunosios kartos „raštingumas“. Gal jie mokyklos nelanko, o jeigu lanko, tai ką jie ten veikia?
136-asis: „Pilkajai masei priklausantys nematys per daug bėdos čia. Žmonėms patariu išeiti į sodą – paimti sudžiuvusį lapelį ir žalią nuskinti. Ištiesti delną ir, jei vėjas nupūs sudžiuvusį, – atleista.“. Na čia, tikriausiai, bandoma grįžti prie mūsų protėvių religijos?
Rūta: „Kokie šlykštūs komentarai. Visur žmonės bando įžvelgti kėslus, slaptas užmačias, melą ir panašiai. Kaip sunku Jums, komentatoriai, gyventi: nuolatiniam bumbėjime apie lietuvių tautą, politikų propagandą ir pan. Atrodo, kad paprastų dalykų, kaip jausmai, išgyvenimai džiaugsmas, Jums, komentatoriai, jau yra svetimas“. Taip, Rūtele, kokia žmogaus siela, tokie ir komentarai.
Ir pabaigai noriu trumpai priminti apie ašaras, kurios „tikriems“ vyrams daro gėdą. Ta proga papasakosiu vaizdelį iš vaikystės. Miške mes ganėme karves. Karas buvo ką tik pasibaigęs. Netoliese buvo partizanų bunkeris. Ne slaptas požeminis, o atviras, skirtas žiedinei gynybai. Su šiais vyrais mes dažnai susitikdavome. Jie norėjo žinoti, kas dedasi aplinkui. Kartą partizanai buvo kažkur iškeliavę padėti mūšyje draugams. Grįžo jie ne visi. Mes matėme, kaip tų, kurie grįžo, akyse blizgėjo ašaros, nes jie gailėjosi kritusių draugų. Po kelių mėnesių rusai užpuolė ir jų bunkerį. Vyko žiauri kova. Mes išsigandę pasitraukėme į palaukę. Šie vyrai, kurie negalėjo sulaikyti ašarų, žuvo visi. Kai met baigėsi šaudmenys, jie susiprogdino, tačiau prieš tai paklojo daug priešų.
Kai kurie net pašiepia: boba, o ne vyras. Man sunku suvokti, kaip galima įžeidinėti moteris? Tie, kurie taip galvoja, nežino mūsų skausmingos naujosios istorijos. Tikriausiai mokykloje to nemoko? Tūkstančiai moterų ir mergaičių buvo partizanų ryšininkėmis ir slaugėmis. Nemažai jų su ginklu rankose kovojo su priešais. Daugelis didvyriškai žuvo, o kitos pateko į nelaisvę ir buvo žiauriai kankinamos. Aš nemanau, kad moterys silpnesnės už vyrus. Morališkai jos kartais net stipresnės, nors jų akyse ašarą dažniau pamatysi. Juk ašara – žmogaus sielos kalba.
Turiu vilties, kad šie mano žodžiai atras kelią nors į kai kurių skaitytojų širdis. Gal tuomet jie nebandys visko apversti nuo kojų ant galvos. Kaip darė daugelis komentatorių. Linkiu visiems darnaus, turiningo gyvenimo, abipusės meilės ir pagarbos, o svarbiausia – gyvenimo džiaugsmo. Be to gyventi žmogui labai nyku ir liūdna.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
