Grūstis buvo ir pernai, ir užpernai. Tačiau dar neteko matyti tokios norinčiųjų apgulties kaip šįmet.
Vieną tarpšventinės dienos rytą su dukra atsistojau į eilę ir aš. Ir iškart supratau padaręs klaidą – likus 15 minučių iki reiso eilė buvo tokia ilga, kad mūsų šansai susigrūsti į traukinuką buvo tolygūs sutikti Kalėdų senelį vidurvasarį.
Nušluostęs dukrai ašaras pažadėjau jai kelionę traukinuku po valandos. Tačiau gūsingas vėjas ir nuliui artima temperatūra garantavo peršalimo ligą ne tik man, bet ir dukrai.
Patrypčioję vėjo perpučiamoje stotelėje ir akimis nulydėję sausakimšą traukinuką, nutarėme pasišildyti arbatos puodeliu netoli esančioje kavinėje.
Maloni užuovėja truko pusvalandį. Bet kartu iškilo grėsmė dar vienam ašarų pliūpsniui. Likus pusvalandžiui iki dar vieno reiso, stotelėje vėl driekėsi ilgoka eilė.
„Prieš mane stovi dar dvi šeimos“, - išgirstu pirmus paguodos žodžius iš eilėje stovinčios senjorės. Bandau skaičiuoti eilėje šąlančius traukinuko gerbėjus ir prisiminti, kiek gi yra vietų tame riedančiame stebukle.
„Bandau patekti į traukinuką jau ketvirtą kartą. Čia reikia ateiti mažiausiai prieš valandą“, - žinovo balsu mus informuoja pusamžis vyriškis. Kyla noras paklausti, gal čia jau sudaromi laukiančiųjų sąrašai.
Atrieda ilgai lauktas traukinukas. Eilėje laukiantys vyrai puola skambinti kažkur su vaikais laukiančioms žmonoms, kovingai nusiteikusios močiutės bando blokuoti besigrūdančius. Prasideda dar vienas žūtbūtinis šturmas, nes daugiau niekas nenori šluostyti vaikų ašaras. Per šventes prarastas kovingumas ir lipimas per galvas man sufleruoja, kad vėl teks guosti dukterį.
Durys užsidaro, o mes ir dar kelios šeimos vėl liekame lauke. Šešiametė duktė akimirksniu supranta suaugusiųjų pasaulio taisykles. Laimei, jei nebeverkia ir išdidžiai pareiškia, kad daugiau iš čia nesitrauks nei per vieną žingsnį. Tai reiškia, kad čia stovėsime dar vieną valandą.
Ilgi įkalbinėjimai ateiti kitą dieną neduoda vaisių. Smagią šventinę nuotaiką keičia pyktis, nusivylimas ir pažadas ratu aplenkti tas gatves, kuriomis rieda žaliasis traukinukas.
Praleidę dar vieną reisą, tarsi partizanai sargyboje stovime keliese ir vėl laukiame. Čia jau niekas nesiskundžia, kad šalta, pučia vėjas ir jau norisi pietauti. Arba dabar arba niekada, tvinksi kiekvieno laukiančiojo galvoje. Liūdnomis akimis į nutolstantį sausakimšą traukinuką žiūrintys mažamečiai irgi nesiskundžia.
Panašaus likimo ištikti suaugusieji pradeda diskutuoti. Atsiranda bendrumo ryšis. „Padarytų dvidešimt litų už bilietą ir nebūtų jokių eilių“, - šnirpščia nosį vienas sušalėlis. Kelionė kainuoja keturis litus. „Nors dar vieną vagoną prikabintų“ , - griežia dantį jauna mama. „Galėtų leisti tik vieną suaugusįjį“, - išgirstu dar vieną idėją.
Atskubantys naujokai pasitinkami nepatikliai, o eilėje atsiranda nerašytos taisyklės – jokių užleidimų, jokių „tėtis laukia, mama šildosi kavinėje“. Nori pateikti į traukinuką – stovėk gyvoje eilėje. Labiausiai aršios močiutės ir seneliai, bandantys traukinuku pradžiuginti anūkėlius.
Vėl atrieda traukinukas. Sušalę mažamečiai kartu su tėvais grūdasi į ankštus traukinuko vagonus. Kelionė sausakimšame, nepatogiame traukinukyje su užrasojusiais langais trunka pusvalandį. Pakeliui – jokių staigmenų. O išlipę vaikai supranta dar vieną suaugusiųjų taisyklę – grumtis reikia kiekviename žingsnyje. Net ir laukiant šventinio traukinuko.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
