Kai esi vaikas, tas klausimas – iš kur atsiranda vaikai, tau įdomus, bet ne tiek, kad apie tai daug kalbėtum su draugais. Tačiau, nors ir nesidomėdavai arba tiksliau domėdavaisi tik šiek tiek, su tuo vis vien tekdavo susidurti: kažkas aplink draugaudavo, apsivesdavo, gimdavo vaikai. Nors tai mums, išskyrus vestuves, kurių būdavo mažai, nelabai rūpėdavo ir tų dalykų nesuvesdavome į vientisą, vaikų atsiradimo, grandinę. Mat turėjome daug savo reikalų ir visas laikas, praleistas kieme, buvo užimtas. Pagaliau ir iš vyresnių įvairiais pavidalais gaudavai „apie tai“ įvairios informacijos.
Kai likdavo laisvo laisvo nuo visokiausių žaidimų, galėdavome užsiimti savišvieta. Pamenu, vienas patyręs draugas, žydelis, visais metais vyresnis už mane, vieną šiltą ir ankstyvą vėlyvo pavasario šeštadienio ar sekmadienio rytą manęs paklausė, ar aš žinau, iš kur atsiranda vaikai. Klausimas buvo netikėtas, todėl, nepaisant mano kažkiek sukauptos patirties, atsakiau „kaip ir žinau, bet nelabai“.
Tada jis paėmė pagaliuką ir ant žemės pradėjo piešti schemas. Viskas būtų buvę kaip ir labai įdomu, bet... Tas schemas jis piešė ant nedidelio kalniuko šono, kuris buvo priešais mano namų langus. O kas bus, jei tą schemą pamatys tėvai ir viską supras? Bet tos schemos man buvo labai nesuprantamos – kažkokie kvadratai, apskritimai, rodyklės, nuvestos iš vienos pusės į kitą. Tik pamenu, kad viena matematinė forma buvo tėvas, kita mama, o trečia, rezultatas, - vaikas. „Tėvas“ ir „mama“ buvo sujungti keliomis rodyklėmis.
Jau nuo pirmųjų „piešinių“ pradėjau dairytis į tėvų langus, kad tik jie nepamatytų ir kartu taip norėjau sužinoti, na, iš kur gi jie atsiranda? Nors tėvai niekaip negalėjo pamatyti „schemos“, nes iki jos jiems buvo kelios dešimtys metrų, be to, paišymai vyko ant juodos žemės. Baigęs paišyti, draugelis paklausė, ar man dabar aišku. Pasakiau „aha“. Klausimų neturėjau, nes nieko nesupratau. Po kiek laiko iš to paties, mano draugo namo išėjo kitas, vyresnis už mus abu, žydelis, kuris pasidomėjo, kas čia per schema. Jam buvo paaiškinta. Jis apžiūrėjo tą schemą, apėjo ratu, vieną rodyklę sandalais užmindė, kažką pirštu pripiešė. Dabar ta schema buvo be trūkumų. Jis buvo dvejais metais vyresnis ir daugiau patyręs. Jis buvo tarybinių laikų dvylikametis.
Praėjus kelioms savaitėms, mano draugas pasiūlė išklausyti paskaitą ir apie ritualinius apipjaustymus. Po pirmos paskaitos aš dar nebuvau pasiruošęs kitam paskaitų ciklui, todėl pasiūliau vietoj to paprasčiausiai pažaisti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
