Gyvenu Jonavoje, man 41 metai. Dirbu garsioje mėsos perdirbimo įstaigoje - vežioju prekes. Tenka tampyti apie 30 kg sveriančias dėžes.
Gruodžio 6 dieną namuose patyriau traumą – besikraustant ant manęs užkrito daiktai, patyriau stiprią rankos traumą. Iš karto kreipiausi į Jonavos medikus.
Padarė rankos nuotrauką, mane apžiūrėjo traumatologas. Jis nustatė, kad stipriai sumuštas nykščio krumplis, patemptos sausgyslės. Nors lūžio nebuvo, skausmas didžiulis, o aš pats iki pat šiol sunkiai dešiniąja ranka galiu pakelti net puodelį kavos!
Mane nustebino ne tik tai, kad traumatologas, pas kurį per šį nepilną mėnesį lankiausi du kartus, pasiūlė teptis skausmą malšinančiu populiariu tepalu, dėti kompresus.
Apstulbino, kad aš tiek laiko priverstas sirgti ir nedirbti negaudamas jokio padoraus gydymo, mat pas reabilitologą pateksiu tik sausio 8 dieną, kai registruotis pasiūlė ir į registratūrą nuėjau tik gruodžio 31 dieną! Visą mėnesį nedirbu, eikvojami „Sodros“ pinigai, kurių ir taip nėra, o realiai negaunu jokio gydymo.
O darbdavys spaudžia sugrįžti į darbą, mat vairuotojų įmonėje trūksta. Kol kas niekas nepagrasino, kad neteksiu darbo. Tačiau pats jaučiu, kad negydoma mano trauma kainuoja ir mano, ir „Sodros“ pinigus. O dar bėdavojame, kad nėra iš ko atkurti pensijų...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
