Vestibiulyje sėdėjo senyvo amžiaus žmogus, kuris mane užkalbino. Kaip ir dauguma senyvo amžiaus žmonių, o dar ir tokioje įstaigoje, taip ir pastarasis prakalbo apie ligas, vaistus, gydytojus, gydymą. Žmogus skundėsi, jo manymu, netinkamu gydymu ir buvo karingai nusiteikęs dėl to skųstis ar, jo žodžiais tariant, ieškoti teisybės.
Kadangi vyriškis buvo tikrai garbingo amžiaus, be to, užsiminęs, kad vaikų su sutuoktine nesugyveno, o ir jau esantis našlys, nusprendžiau pagelbėti senoliui. Nutariau padėti jam pasiaiškinti, kada ir kokių veiksmų reikia imtis, norint apskųsti gydytojų veiksmus ir, nustačius, jog gydymas tikrai buvo netinkamas, kur ir kaip pareikalauti to žalos atlyginimo.
Tačiau nenumaniau, kad papulsiu į tokius įstatymų leidėjų teisės aktų labirintus. Vienas iš pagrindinių įstatymų, reglamentuojančių ginčų, kilusių tarp pacientų ir gydytojų sprendimo tvarką, - Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Šiame įstatyme numatyta, kad kiekvienam pacientui turi būti suteikta kokybiška sveikatos priežiūra bei tai, kad pacientas turi teisę į žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą.
Lyg ir viskas turėtų būti aišku perskaičius įstatymą, tai yra, kokiais atvejais kaip ir kur kreiptis ginant savo teises, tačiau pasirodo - ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti, nes skaitant įstatymą jautiesi tarsi labirinte.
Tame pačiame įstatyme yra numatyta dvejopa tvarka, t. y., kuomet pacientai gali skųstis neprašydami žalos atlyginimo, kitaip tariant, sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje, jo manymu, buvo pažeistos jo teisės. Ir jie turi teisę pateikti skundą laikydamasis šiame įstatyme nustatyto pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos.
Pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienus metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos. Į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas (tik neaišku, į kokias) pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, jų manymu, jų teisės buvo pažeistos. Pacientų skundus nagrinėjančių valstybės institucijų (vėlgi neaišku kokios) sprendimus pacientai turi teisę apskųsti įstatymų nustatyta tvarka.
Kita tvarka tame pačiame įstatyme numatyta, kuomet pacientui, pažeidžiant nustatytas pacientų teises, padaryta turtinė ir neturtinė žala, atlyginama aptariamo įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Tačiau pacientai, turintys teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Į pastarąją komisiją pacientas privalo kreiptis, kad įrodytų buvus paciento teisių pažeidimui ir dėl tokio pažeidimo padarytos žalos dydžio. Ir tik nesutikus su komisijos išvada, pacientas gali kreiptis į teismą ją apskundžiant, tačiau ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo arba nuo tos dienos, kuomet buvo sužinota apie tokį sprendimą.
Besiaiškinant kituose teisės aktuose, tai įstatyme minimos valstybės įstaigos, ko gero, yra Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūrai veiklos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Šiai institucijai nustačius, kad buvo suteiktos nekokybiškos paslaugos ir buvo padaryta žala sveikatai, vadovaujantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu dėl žalos atlyginimo galima kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pažymėtina, kad prieš kreipdamasis į šią komisiją, pacientas privalo pirmiausia raštu kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą.
Vienu žodžiu, besiaiškinant, kam ir kur galima pasiskųsti, galima ir galvos netekti. Įstatymai, mano galva, leidžiami tam, kad viskas būtų aišku ir suprantama, tačiau šiuo, o ko gero, ir kitais įvairiais gyvenimo atvejais, tarp mūsų įstatymų galima pasiklysti, kaip sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių...
Pabaigai, norėčiau pasakyti, kad tame pačiame įstatyme yra pasakyta, kad pacientas turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę. Informuodamas apie gydymą, gydytojas turi paaiškinti pacientui gydymo eigą, galimus gydymo rezultatus, galimus alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie pasekmes atsisakius siūlomo gydymo.
Informacija pacientui turi būti pateikta atsižvelgiant į jo amžių ir sveikatos būklę, jam suprantama forma, paaiškinant specialius medicinos terminus.
Tačiau ar tikrai visais atvejais ir išsamiai bei suprantamai pacientams tai yra paaiškinama ir ar netenka patiems pacientams vaikščioti lyg labirinte ir ieškoti išėjimo užrištomis akimis?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
