Kitu atveju, kita mama gali savo vaikutį palikti kelioms ar keliolikai valandų vienui vieną ir eiti ieškoti, kur čia nusipirkus „bambalį“ alaus sėdėti valandų valandas su tokiais pat sugėrovais, visiškai pamiršusi, kad kažkur ten jos beprotiškai laukia maža, maža širdelė, galbūt labai norinti valgyti net ne skanėstų, o paprastos juodos duonytės. Tačiau jos nėra ir mamytės nėra, nes mamytė tuo metu turi „svarbesnių reikalų“ „ilsisi, bendrauja“ su dėdėmis.
Ir abi, bent jos taip galvoja, jog jos myli.
O ką jau bekalbėti apie meilę vyrui. Kiek čia galimų variantų, situacijų, tiesiog neįmanoma visų ne tik išanalizuoti, bet ir paprasčiausiai paminėti. Tačiau net ir visam tam reiškiniui apibendrinti yra labai konkretūs apibendrinimai, labai konkrečios, tiesiog bekompromisės išvados.
Visos kategoriškos moterys, visi kategoriški vyrai, kurie vedybinį gyvenimą stengėsi pakreipti tik savo įsivaizduojama linkme, to gyvenimo normas suformuoti pagal savo susikurtą modelį, – savo gyvenimus baigia vieniši, o jų atžalos devyniais iš dešimties atveju taip pat seka savo tėvų ir mamų pavyzdžiu.
Auksines, deimantines vestuves atšventusios poros, laimingai nugyvenusios savo gyvenimus, tampa pavyzdžiais savo vaikams, anūkams, proanūkiams, kurie dažniausiai taip pat laimingai nugyvena savo gyvenimus.
Sportininkai olimpinėse žaidynėse bėgdami ilgąją distanciją taip pat pavargsta, neretai net ima abejoti „įveiksiu“ ar „neįveiksiu“, tačiau įveikia tik tas, kuris tiki savimi, tiki savo pergale, ir tvirtai, be kompromisų žino, ko siekia.
Santuoką nutraukti sunkiausia pirmą kartą, pakartotinėms santuokoms nutraukti priežastimi gali būti nesuplauti indai ar ne vietoje paliktos šlepetės.
Kiek bekurtų santuokų, tam nepribrendęs žmogus vis vien liks vienišas.
Todėl kalbant apie meilę, mano nuomone, pirmiausia reikėtų užduoti sau vieną klausimą: ar tas jausmas užgimė iš pagarbos kitam asmeniui, ar ji buvo vertas to jausmo, kuris vadinamas meile, ar juo būtų galima pasitikėti įvairiausiose gyvenimo situacijose? Nelaimėje, varge? Taip pat ar jis gerbia savo draugę, ar jis ieško tik sekso partnerės be jokios atsakomybės, tik to, kas jam suteiktų malonumo?
Klausimas, ar įmanoma žmogų mylėti jo negerbiant, juo nepasitikint, turėtų kilti visiems ir visada. Atsakymas čia būtų vienareikšmis. Negerbiamo žmogaus, arba žmogaus, kurio tu negerbi, arba tiesiog niekini, mylėti ilgai negalėsi.
Tad sunkiausia ir kartu svarbiausia kiekvieno sutuoktinio užduotis būtų išsaugoti savo gyvenimo draugo ar draugės pagarbą savo atžvilgiu, užsitarnauti pasitikėjimą ir tik tada svajoti apie tikrąją laimę.
Tad kas gi pagaliau - toji laimė? Tai, jausmas, kurį būtų galima palyginti su pasakų paukšte: kurios tu sieki, kurią tu visą gyvenimą vejiesi, kuri labai graži tol, kol ji laisva, kol paslaptinga...
Kalbant paprasta kalba, meilė - tai jausmas, kuriam išsaugoti reikia save aukoti, tam gyventi.
Grįžtančius karius iš mūšio lauko tėvynė pasitinka su laurais tik tada, kai jie parneša pergalę, o ne pasiaiškinimą, kodėl jie pralaimėjo.
Pradėti gerbti, kaip ir nekęsti, galima net už smulkmeną, tik viskas priklauso nuo to, kokio rezultato norėsi.
Galima dar pateisinti atsitiktinį nuklydimą į „šoną“. Tačiau planuotam „kerštui“ jokio pateisinimo nėra, nes tokiu būdu jūs išduodate savo jausmus, save pačią, prasideda jūsų pačios jausmų erozija. Patys seksualiniai santykiai be to paslaptingo jausmo, be meilės yra menkaverčiai. O jeigu jūs „tuo keršijate“, tai reiškia, kad niekada savo vyro apskritai nieko nesate mylėjusi ir to jausmo visai nepažįstate.
Nemylėsite ir kito vyro, pas kurį beišeitumėte, su kuriuo susietumėte savo gyvenimą, nes mylėti reiškia nuolatos siekti pagarbos sau, atleisti nuoskaudas ir tam jausmui aukotis, o šito moka toli gražu ne visi.