Pirma pertrauka, visi masiškai varo parūkyt. Tie, kas nerūko, pagyvėja. Pats laikas pasinerti į prisiminimus – kas kur su kuo ir kiek. Kas vėmė, nes sumaišė per daug visko, kas kur glamžėsi, kas kada su kuo išėjo. Žvengia, rodo vienas kitam telefonu nufilmuotus vaizdelius, vėl žvengia. Tik skambutis suguldo juos atgal į suolus, kur beprasmiškai prasivolios mažiausiai iki trečios pamokos vidurio, kai prasidės kita aktuali kalba – ką dabar užėsti ir kaip norėtųsi alaus.
„Ė, lochiukas. Gal pastatysi?“ - sako kažkuris.
Ir aš pastatau. Man visai nesunku atidaryti piniginę ir numesti ant stalo kelis banknotus. Laimei, mano namuose jų niekas vienetais neskaičiuoja.
Jie čiumpa pinigus nuo stalo ir pradeda šnabždėtis. Žinau, atrodau jiems nevykėlis, kuris nesugeba nieko. Nesugeba apsiginti, atsikirsti. Nesugeba pasiųsti. Net parodyti, kur tikroji jų vieta.
Nevykėlis, kuris nežino, kad neprivalo jiems mokėti.
Tik esmė ta – aš žinau. Kaskart, kai koja už kojos slenkat iki pažįstamos pardavėjos, kuri iškiš jums iš po prekystalio eilinį bambalį, ar kai traukiat žolytę, už garažų, žinau, kad laimėjau.
Man nereikia nieko daryti, tik laukti. Laukti, kol pragersit visą save ir iššvaistysit visą laiką, kurį turit. Virsit degradais. Džiaugiuosi tai matydamas. Džiaugiuosi, kad dar metai, kiti, ir kažkuris iš jūsų plaus mano automobilį, ar net blizgins mano batus. Nes aš, skirtingai nuo jūsų, nesiruošiu degraduoti.
Nors turiu pinigų ir jau dabar gyvenu taip, kaip nė nesvajoja, nesiruošiu ieškoti nei jų pagarbos, nei pritarimo.
Man visai neįdomus gaujos vado vaidmuo, kai kalbam apie mokyklą. Kur kas įdomiau tapti gaujos vadu tikrame gyvenime. Man neįdomūs jokie jų neva aukšto statuso ženklai – nei firminiai skudurai, pagaminti kokioje Kinijos siuvykloj, nei prakaitu prasmirdusioje salėje pripumpuoti raumenys. Nei tos kvailos mergšės, kurias jie tikisi suvilioti tais raumenimis.
Bet tai gerai, kad jie buki. Kuo bukesnis žmogus, tuo geresnis iš jo išeina elektoratas (pasiieškokit žodžio reikšmės „Vikipedijoj“, tokia yra). Tokiam galima įkimšti į galvą ką tik nori, prigąsdinti, priversti šokti pagal savo dūdelę. Tokiais lengviau manipuliuoti. Pakiši kokią sensaciją, papili mėšlo, supriešini – visi sukyla kaip širšių lizdas. O tada galima ir kokius nori įstatymus prastumti ir lengvai prasibrauti iki aukštumų. Tereikia labai garsiai rėkti ir net nesvarbu apie ką.
Nesvarbu, ar yra tame riksme nors lašas sveiko proto. Svarbiausia rėkti, mojuoti vėliavom, rasti kaltų ir tada nereiks į darbą net alkūnių paleisti. Visi patys nuolankiai pasitrauks į šalis.
Aš jau dabar žinau, kas aš ir kur aš būsiu. Matau save labai aukštame poste, nes perkandau jus visus. Žinau kaip jus valdyti ir žinau kaip tai lengva. Net padedu jums, savomis rankomis, praskinti kelią į viršų tokiems kaip AŠ.
Dabar, imdami mano pinigus, galvojat, kad jūs naudojatės manimi, bet palaukit dar kokius keturis penkis metus ir tada pamatysit, kas kuo visą šitą laiką naudojosi.
Kol kas aš Kapitonas Paukščių Pienas. Tylus pilkasis kardinolas, tačiau jau dabar puikiai žinau, kaip tvarkomi reikalai. Ateis laikas. Jūs pabusit, pagaliau išsipagirioję. Pabandysit kažkur įsikabinti, tik neišdegs, visur bus lentelės „vieta užimta“ .
Ateis laikas, kreipsitės į mane jūs ir visiems apsiseilėję pasakosit, kaip mokėtės su manim vienoje klasėje. O aš mielai pozuosiu fotografams, gal net nusileisiu iki rankos paspaudimo.
O jūs pareisit namo, tęsit savo vegetavimą. Prisiminsit mane ir galvosit, kad pasisekė nors kartą gyvenime, pastovėti šalia tobulybės.