Painiava? Tada pasistengsiu paaiškinti kitaip,- jeigu žmogus eina policininko pareigas, tai lyg ir turėtų ginti žmones nuo nusikaltėlių, turėtų būti teisingas ir sąžiningas. Toks būtų policininko aprašymas. Bet... Juk visi žinome, kokie dažniausiai būna policininkai realybėje? Turbūt pasakysite, jog pasikėlę, korumpuoti, visagaliai? Neperdėkite! Na, kam reikia tirštinti spalvas? Tikrai yra vos vienas kitas ir atitinkantis visus policininko kriterijus.
Na, ar paguglinot apie demokratiją? Daug ten visko aprašo, bet tikriausiai užkliuvo jums už akių vienas vienintelis demokratijos požymis - laisvė...
Taigi, panagrinėkime, ar Lietuvoje iš tikro egzistuoja ta išsvajotoji ir deklaruojama Demokratija / Laisvė?
1. Šildymas. Vieni džiaugiasi, kad šiemet žiema šilta it pavasaris, tad mažiau reikia mokėti už šildymą. Manyčiau, kad labiausiai džiaugiasi tie, kurie turi laisvę patys spręsti kiek, kaip ir kada šildytis. Tie, kurie tokios laisvės neturi, menkai tegali pasidžiaugti (aš vienas iš jų). Nors langai atidaryti per visą dieną ir naktį, nes neįmanoma tverti karščio (juk lauke pliusas, kam iš viso tiek šildyti?) ir, rodosi, mokėti už šildymą kaip ir visai nereikėtų - sąskaita atėjo vos 49 Lt mažesnė nei pernai (už 61 kvadratinį metrą).
Tai už ką mokam? Jau matau šilumininkus ir jų pakalikus, rašančius komentarą, kad neva aš kaltas, jog langus laikau atidaręs. Neva atšaldau namą, todėl daugiau šildo. Nė velnio, brangieji! Radiatoriai šalti kaip senos bobos užpakalis, taip kad nepasakokit, jog šildot. Be to, nesiruošiu šusti, užsidaręs termose, kuriame nėra kuo kvėpuoti. Taigi, išsiaiškinome vieną faktą, kad bent jau pasirinkimo laisvės, kuo šildytis savo asmeninį butą, mes neturime.
Atsijungti nuo šio prievartinio „pasirinkimo“ taip pat ne visiems pavyksta. Tik atkakliausieji ir gerai išmanantys įstatymus pasiekia laisvę apsispręsti kaip, kada ir kuo šildytis. Reiktų pabrėžti, kad jie dažniausiai yra teisininkai arba jų geri pažįstami. Net šaltis nupurto tokią šiltą dieną, kai pagalvoju, kaip mokėsime už šildymą, kai klimatas mūsų šalyje susilygins su Afrikos. Juk šilumininkams reikia gyventi? Sugalvos kokių „logiškų“ pasakų, kodėl ateina sąskaita už šildymą, net kai lauke +20.
2. Streikų ribojimas. Štai vakar įsijungiau televizorių ir matau žmonės streikuoja. Ne, ne Lietuvoje. Pamaniau, jog ir man reikia eiti streikuoti, už laisvę. Bet pasirodo, Lietuvoje prieš streikuodamas turi gauti leidimą. Kad čia logikos nėra, tai, manau, ir arkliui aišku. Arklį įkišau tik dėl to, kad 2014-ieji yra jo metai. Šiaip jis ne prie ko. Pagalvokime logiškai apie tą patį, tik iš kitos pusės: jei jūs supykote ant kaimyno, kad jis naktimis garsiai klauso muzikos, ir nusprendėte netylėti ir išsakyti jam savo nusiskundimus. Deja, prieš tai turėtumėte pas jį nueiti ir paprašyti jo sutikimo, kad galėtumėte jam išsakyti moralą? Painu? Man irgi.
Skambėtų taip: gerbiamas kaimyne, ar sutinkate, kad rytoj 15 h ateičiau pas jus išsakyti savo nepasitenkinimą? Jei netinka šis laikas, tai gal galite paskirti jums patogų? Jei kaimynas sutiks, tai tada galėsime jam išlieti susikaupusią tulžį, jei ne, tada teks nukabinus nosį eiti namo. Ar ne tas pats vyksta Lietuvoje, kai žmogus nebegalėdamas apsikęsti neteisybės, privalo gauti leidimą išsakyti savo nepasitenkinimą iš valdžios, prieš kurią ruošiasi streikuoti?! Jeigu man pas žmoną reikėtų maldauti, kad galėčiau jai pasakyti savo nepasitenkinimą, jei ji, šiai procedūrai skirtų konkretų kambarį ir laiką, tai velniop tą laisvę! Net nupurto pagalvojus, kaip viskas atrodytų: mieloji, kada ir kur galiu tau pasakyti, jog esu nepatenkintas tvarka namuose?
3. Daugumos nuomonės nepaisymas. Tikriausiai neatsiras nė vieno žmogaus, kuris nesutiktų su manimi, jog daugumai privalo paklusti mažuma? Juk prezidentą ar valdžią išrenka tik tada, kai nusprendžia dauguma? Juk ypač šiame amžiuje, dauguma yra išsilavinę ir logiškai mąstantys žmonės. Kodėl Lietuvoje nėra paisoma daugumos nuomonės, kai kalba pasisuka apie homoseksualų savivaliavimą?
Juk jie nebėra baudžiami už tai, kad tarpusavyje užsiiminėja daugumai nesuprantamais veiksmais? Mes jiems suteikėme laisvę. O jie nori užlipti mums ant galvų. Jie nori auklėti mūsų vaikus, per televizijos reklamas rodydami amoralius vaizdus, nori išplauti mūsų vaikams smegenis, kad homoseksualumas yra sveikintinas dalykas, jie nori, kad mes leistume jiems įsivaikinti.
Bet baisiausia, kad didžioji dauguma Lietuvos žmonių tam prieštarauja! Logiškai mąsto, net kai kurie homoseksualai, ir viešai išsako savo nuomonę, jog tokiems ne valia auginti vaikus, jog tokiems nevalia vadintis šeima. Deja, matome, jog dauguma po truputį pralaimi kovą prieš mažumą. Tai kokia čia laisvė? Jei ir toliau taip, tai ir prezidentą rinks ne dauguma, o tie kurie užima aukštesnę poziciją valdžioje.
4. Priverstinis saugos diržas. Taip, ši prievolė yra visame pasaulyje, bet ji sugalvota ne daugumos. Dauguma ją ignoravo ar ignoruoja, kol atsibosta mokėti baudas. Daugelis jūsų tikriausiai pagalvojote, jog aš juokauju? Ne! Tikrai nejuokauju, nes esu griežtai pasisakantis prieš prievartą. Taip, saugos diržas saugo gyvybę, bet kiekvieno reikalas, kaip savo gyvybę ar sveikatą saugoti. Visiškai su logika prasilenkia tai, kad vartoti mirtinai pavojingus nuodus galima ir už tai niekas nebaudžia, kol nekeli grėsmės kitiems, o nuspręsti, ar segtis diržą ar ne, neturime laisvės.
Paanalizuokime: rūkyti ir vartoti alkoholį galime, kai sulaukiame pilnametystės. Ir niekam neįdomu mūsų sveikata, niekas mūsų nepriverčia nesinuodyti, o diržą, kuris neva gelbėja gyvybę,- privalome užsisegti. Kur logika? Te neužpyksta rūkaliai (pats esu vienas iš jų), bet mes kenkiame ne tik sau, bet ir aplinkiniams, kurie įtraukia mūsų iškvėptus nuodus.
Žinoma, su tuo valdžia kovoja ir rūkaliai yra labiau suvaržyti, nei buvo iki tol, bet vis dar galime laisvai rūkyti savo bute, iš kurio nuodai skverbiasi į nekalto kaimyno butą. Ir tai galima. Pasikartosiu: niekam neįdomu, kad 90 proc. pasaulio žmonių nuodijasi alkoholiu. Jį galime įsigyti laisvų laisviausiai, jei esame suaugę. O kažkodėl suaugęs žmogus pats negali apsispręsti, ar jam reikia saugos diržo, ar ne.
Tik nepagalvokite, kad aš prieš saugos diržą. Aš visomis keturiomis už, bet tik tada, kai automobiliu yra vežamas neblaivus žmogus, kuris pats negali priimti logiško sprendimo, tik tada, kai yra vežami nepilnamečiai vaikai. Šiais atvejais turėtų būti taikomos ypač griežtos baudos vairuotojui, kuris atsakingas už keleivių, kurie nesugeba ar negali tinkamai įvertinti situacijos, ar priimti logiško sprendimo, gyvybes. Niekam nevalia nurodinėti, kaip kitas turi rūpintis savimi. Galima tik patarti. Taigi išsiaiškinome 4 faktą, jog Lietuvoje nėra demokratijos.
Beliko paskutinis, mano manymu, svarbus demokratijos neegzistavimo faktas.
5. Absurdiškos bausmės. Tie, kas žino demokratijos apibūdinimą, nesiginčys ir jiems nereikia aiškinti, kodėl absurdiškas bausmes prilyginau demokratijos neegzistavimui, o tie, kas nežinojot, tai tikriausiai jau paguglinot ir taip pat viską apie demokratiją žinote. Džiugiausia ir linksmiausia, kai visi viską žinome. Tada atsiranda vilties kažką pasiekti.
Demokratiškoms valstybėms yra vienas būdingas bruožas: vengti teismų, kiek įmanoma stengtis išsiaiškinti viską gražiuoju. Turiu omenyje tokius „nusikaltimus“, kuriuos nusikaltimu pavadinti neapsiverčia liežuvis. Nė vienoje demokratiškoje valstybėje, nėra tokio čiūdo, kad žmogus būtų tampomas po policijos nuovadas už tai, kad pamiršo sumokėti ar tiesiog nesumokėjo už maišiuką, saulėgrąžų pakelį ar tušinuką. Lietuvoje tai – kasdienybė.
Tik nepagalvokite, kad aš manau, jog pavogti smulkmeną yra atleistina. Jei žmogus taip elgiasi piktybiškai ir daug kartų, tada reikėtų imtis kažkokių veiksmų, bet kai taip atsitinka kartą ar du, nematau problemos. Vėl matau, kad yra nepatenkintų, kurie mane keikia į šuns dienas, už tokį nelogišką palyginimą. Viskas logiška ir teisinga, tiesiog reikia gilintis į mintį. Mes gyvename dar pakankamai toli nuo civilizuotų valstybių, kur parduotuvėse nėra rūsčių apsaugos vyrų, kur vaizdo kamerų įrašus tikrina tik esant rimtam ir svariam pagrindui.
Šioje vietoje mes dar ne daug pažengę, bet skubėti nėra kur, nes manau, jog visgi žengiame į priekį, - ne atgal. Sutikite, kad demokratija nekvepia, kai žmogus, apsipirkinėjantis parduotuvėje, pasiima tušinuką, kad galėtų išbraukyti produktus iš sąrašo, ir užsimiršęs tą tušinuką įsideda į kišenę. Nors pirkinių pripirko už ne vieną šimtinę, yra tąsomas, kaip didžiausias nusikaltėlis visagalių apsauginių.
Civilizuotoje demokratiškoje šalyje, jis tiesiog būtų perspėtas, kad nesumokėjo už tušinuką, ir niekas tragedijos nedarytų. O pas mus, tampa didžiausiu nusikaltėliu.
To demokratiškoje šalyje negali būti!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
