Turbūt net neverta abejoti, kad artėjančiuose Europos Parlamento ir prezidento rinkimuose vienu pagrindinių kozirių bus būtent euro įvedimo Lietuvoje klausimas.
Tačiau partija „Tvarka ir teisingumas“ bei kitos politinės jėgos kelia štai kokį klausimą – ar norint įvesti eurą Lietuvoje reikia rengti referendumą? Kitaip tariant, galbūt privalome atsiklausti tautos, ar ji nori atsisveikinti su litu ir turėti kitą, europinę nacionalinę valiutą.
2003 m. spalio 10-11 dienomis Lietuvoje vyko referendumas dėl mūsų narystės Europos Sąjungoje. Balsavimo biuletenyje buvo vienintelis sakinys: „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje“. Pirmą ir vienintelį kartą dvi dienas vykusiame referendume dalyvavo daugiau kaip 63 proc. rinkėjų, o iš jų daugiau nei 91 proc. pritarė narystei.
Tai reiškia, kad šiuo vienu teiginiu mes ne tik pritarėme formaliai narystei, tačiau iš esmės pritarėme visam stojimo į Europos Sąjungą sutarties tekstui, t.y., sutikome prisiimti visus su naryste ES kylančius įsipareigojimus.
Kadangi stojimo sutartyje Lietuva inter alia aiškiai įsipareigoja įsivesti eurą, kai tik atitiks visus Konvergencijos (Mastrichto) kriterijus, taigi ir „papildomo“ referendumo šiuo klausimu būti negali. Tauta jau 2003 m. spalį pritarė eurui, kaip ir atominės elektrinės uždarymui bei kitiems svarbiems klausimams.
O ponia L.Graužinienė, pareiškusi, kad su ja nebuvo derinamas euro įvedimo klausimas, turbūt referendume nedalyvavo ir savo valios šiuo klausimu nepareiškė. Net jei taip ir buvo, tai savo valią pareiškė tauta.
Kaip tam tikrą analogiją galima būtų pateikti 1992 m. spalio 25 dieną vykusį referendumą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Balsavimo biuletenyje taip pat nebuvo nurodytas visas Konstitucijos tekstas. Pritardami vienam sakiniui, pritarėme visam dokumento tekstui.